Amerikiečių Stafordšyro terjeras, dažnai trumpinamas tiesiog kaip amstafas, yra viena iš labiausiai kontroversiškų, tačiau tuo pačiu ir viena lojaliausių šunų veislių pasaulyje. Pamatę šį raumeningą, galingo sudėjimo keturkojį gatvėje, praeiviai dažnai susiskaldo į dvi stovyklas: vieni mato pavojingą „kovinį“ šunį, kurio reikėtų vengti, kiti – besišypsantį, ištikimą draugą, kuris dėl savo šeimininko padarytų bet ką. Ši poliarizacija kyla iš gilios istorinės praeities, žiniasklaidos formuojamo įvaizdžio ir, deja, neretai neatsakingo auginimo pavyzdžių. Tačiau tiesa apie šią veislę slypi kur kas giliau nei stereotipai. Norint suprasti, kas iš tikrųjų yra amerikiečių Stafordšyro terjeras, būtina atmesti išankstines nuostatas ir pažvelgti į šio šuns prigimtį, temperamentą bei poreikius, kurie, jei yra patenkinami, atskleidžia nuostabų, jautrų ir be galo atsidavusį šeimos narį.
Istorinės šaknys: nuo kovų arenų iki parodų ringų
Norint suprasti amstafo charakterį, negalima ignoruoti jo kilmės. Veislės istorija prasidėjo 19-ajame amžiuje Didžiojoje Britanijoje, kryžminant buldogus su dažniausiai jau išnykusiais baltaisiais anglų terjerais ir foksterjerais. Tikslas buvo sukurti šunį, kuris turėtų buldogo jėgą ir terjero aštrumą bei greitį. Deja, pirminė šių šunų paskirtis buvo žiauri – jie buvo naudojami bulių pjudymui, o vėliau – šunų kovoms duobėse (angl. pit).
Kai šie šunys pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas, amerikiečių veisėjai pradėjo juos tobulinti kita kryptimi nei britai. Amerikoje buvo pageidaujami stambesni, aukštesni ir galingesni šunys, kurie galėtų ne tik kovoti, bet ir saugoti ūkius, medžioti šernus ar tiesiog būti kompanionais. 1936 metais Amerikos kinologų klubas (AKC) oficialiai pripažino veislę ir suteikė jai Stafordšyro terjero pavadinimą (vėliau pridėta „Amerikiečių“, kad skirtųsi nuo smulkesnio Stafordšyro bulterjero). Nuo to momento veisimas pasuko dviem kryptimis: vieni šunys liko „darbiniais“ (dabar žinomi kaip amerikiečių pitbulterjerai), o kiti, šiandieniniai amstafai, buvo veisiami orientuojantis į eksterjerą, stabilų temperamentą ir parodas, griežtai eliminuojant agresiją žmogui.
Temperamentas ir charakterio savybės
Amerikiečių Stafordšyro terjeras yra drąsos, jėgos ir švelnumo derinys. Tai skamba paradoksaliai, tačiau gerai išauklėtas amstafas yra vienas stabiliausių šunų. Jam būdingos kelios esminės savybės:
- Begalinė meilė žmonėms: Tai viena iš nedaugelio veislių, kuri žmogų myli labiau nei save. Jie trokšta fizinio kontakto, dažnai vadinami „lipniais“ šunimis, nes namuose sekioja šeimininką iš kambario į kambarį ir stengiasi įsitaisyti ant kelių, nepaisant savo svorio.
- Pasitikėjimas savimi: Amstafai nėra nervingi šunys. Jų pasitikėjimas savimi reiškia, kad jie retai loja be reikalo ir nėra linkę į baimės agresiją, jei buvo tinkamai socializuoti.
- Aukštas energijos lygis: Tai atletai. Jiems neužtenka trumpo pasivaikščiojimo aplink namą. Be fizinės ir protinės veiklos jie gali tapti destruktyvūs – graužti baldus ar kasti duobes kieme.
Ar jie tikrai agresyvūs?
Tai pats svarbiausias klausimas. Būtina atskirti agresiją žmogui ir agresiją kitiems gyvūnams. Veislės standartas griežtai nurodo, kad agresija žmogui amstafui yra diskvalifikacinė yda. Istoriškai net koviniai šunys privalėjo būti visiškai saugūs savo hendleriams ringe. Todėl genetiškai stabilus amstafas yra draugiškas žmonėms, įskaitant vaikus ir svetimuosius.
Tačiau santykis su kitais šunimis yra sudėtingesnis. Dėl savo terjerų prigimties ir praeities, kai kurie amstafai gali rodyti netoleranciją kitiems šunims, ypač tos pačios lyties. Tai vadinama šunų agresija (angl. dog aggression). Tai nereiškia, kad kiekvienas amstafas puls kitą šunį, tačiau šeimininkas privalo būti budrus, vengti konfliktinių situacijų ir nuo mažens socializuoti augintinį. Daugelis amstafų puikiai sugyvena su kitais naminiais gyvūnais, jei yra su jais užaugę, tačiau medžioklės instinktas (grobio vaikymasis) gali išlikti stiprus lauke bėgantiems mažiems gyvūnams.
Auklėjimo ir dresūros specifika
Amerikiečių Stafordšyro terjeras nėra tas šuo, kurį galima tiesiog įsigyti ir tikėtis, kad jis pats savaime taps tobulu. Jam reikalingas lyderis – ne tas, kuris naudoja jėgą ar smurtą, bet tas, kuris nustato aiškias ribas ir taisykles. Ši veislė pasižymi aukštu intelektu, tačiau taip pat ir užsispyrimu.
Geriausi rezultatai pasiekiami naudojant pozityvaus skatinimo metodus. Amstafai yra labai motyvuoti maistu ir žaislais, todėl noriai mokosi triukų ir paklusnumo komandų, jei procesas yra smagus. Fizinės bausmės šiai veislei yra griežtai draudžiamos – jos ne tik sugriauna pasitikėjimą šeimininku, bet ir gali išprovokuoti gynybinę reakciją. Svarbiausia taisyklė auginant amstafą: socializacija, socializacija ir dar kartą socializacija. Nuo pat mažų dienų šuniukas turi pamatyti kuo daugiau įvairių žmonių, vietų, garsų ir draugiškų šunų, kad suaugęs į aplinką reaguotų ramiai.
Sveikata ir priežiūra
Tai gana sveika ir ištverminga veislė, gyvenanti vidutiniškai 12–16 metų. Jų kailis trumpas, neturi poplaukio, todėl priežiūra minimali – užtenka reguliariai pašukuoti gumine pirštine ir maudyti pagal poreikį. Tačiau, kaip ir visos veislės, amstafai turi polinkį į tam tikrus sveikatos sutrikimus:
- Klubo sąnario displazija: Tai paveldima liga, sukelianti sąnarių skausmą ir artritą. Rinkdamiesi šuniuką, būtinai reikalaukite tėvų sveikatos tyrimų rezultatų.
- Ataksija (Cerebellar Ataxia): Tai neurologinė liga, pažeidžianti koordinaciją. Laimei, egzistuoja genetinis testas, todėl atsakingi veisėjai neturėtų veisti sergančių ar nešiotojų šunų su nešiotojais.
- Odos alergijos: Amstafai dažnai būna jautrūs tam tikram maistui ar aplinkos alergenams (žiedadulkėms, dulkėms), kas pasireiškia odos bėrimais ir niežuliu.
- Širdies ligos: Kai kurios linijos gali turėti polinkį į širdies ydas, todėl rekomenduojama reguliari veterinarinė patikra.
Mitų griovimas: apie „užsirakinančius“ žandikaulius
Vienas gajausių mitų apie šią veislę yra teiginys, kad jų žandikauliai turi specialų „užrakinimo“ mechanizmą. Tai yra visiškas prasimanymas. Amerikiečių Stafordšyro terjerų žandikaulių anatomija niekuo nesiskiria nuo kitų šunų veislių. Tiesa ta, kad šie šunys turi labai stiprius kramtymo raumenis ir didelį ryžtą. Kai jie įsikanda žaislą (arba, blogiausiu atveju, kitą objektą), jie tiesiog nenori jo paleisti dėl savo terjerams būdingo atkaklumo, o ne dėl fiziologinio užrakto.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar amstafai tinka šeimoms su mažais vaikais?
Taip, istoriškai jie netgi buvo vadinami „auklėmis“ dėl savo kantrybės ir tolerancijos vaikams. Tačiau dėl savo jėgos ir entuziazmo jaunas šuo gali netyčia pargriauti mažą vaiką žaisdamas. Kaip ir su bet kokiu šunimi, vaikai ir amstafai niekada neturėtų būti paliekami be suaugusiųjų priežiūros. Svarbu mokyti vaiką gerbti šuns erdvę.
Ar tai tinkamas šuo pradedančiajam augintojui?
Tai nėra geriausias pasirinkimas visiškai nepatyrusiam žmogui. Amstafas reikalauja tvirto, nuoseklaus auklėjimo ir daug laiko. Jei pradedantysis pasiryžęs lankyti dresūros mokyklą, konsultuotis su profesionalais ir skirti daug laiko šuniui – tai įmanoma, tačiau reikia įvertinti savo galimybes.
Ar amstafai gali gyventi bute?
Taip, jie puikiai prisitaiko gyvenimui bute. Namuose jie dažniausiai yra ramūs ir mėgsta gulėti ant sofos. Tačiau tai galioja tik su sąlyga, kad lauke jiems suteikiamas pakankamas fizinis krūvis. Be iškrovos jie gali tapti triukšmingi ir destruktyvūs.
Kodėl ši veislė yra įtraukta į pavojingų šunų sąrašus?
Daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą, ši veislė yra įtraukta į pavojingų veislių sąrašus. Tai lemia ne įgimtas pyktis žmonėms, bet fizinė šuns galia. Jei toks šuo tampa agresyvus dėl blogo auklėjimo, pasekmės gali būti daug rimtesnės nei mažos veislės šuns įkandimo atveju. Todėl savininkams taikomi griežtesni reikalavimai.
Kaip pasirinkti atsakingą veisėją ir išvengti problemų
Nusprendus įsigyti amerikiečių Stafordšyro terjerą, didžiausia klaida, kurią galite padaryti, yra pirkti šuniuką be kilmės dokumentų iš nepatikimų daugintojų. „Pigūs“ variantai dažnai slepia didžiules problemas. Šunys be dokumentų dažnai yra veisiami neatsižvelgiant į psichiką ir sveikatą. Būtent tokie mišrūnai dažniausiai figūruoja liūdnoje statistikoje apie užpuolimus, gadindami visos veislės reputaciją.
Atsakingas veisėjas visada atlieka tėvų sveikatos tyrimus (klubų displazijos, ataksijos, širdies, akių). Jis domisi šuniukų psichika, socializuoja juos nuo pirmųjų dienų ir niekada neatiduos šuniuko žmogui, kuris jam pasirodys nepasirengęs. Pirkdami šuniuką su FCI/LKD sistemos kilmės dokumentais, jūs perkate ne tik popierių, bet ir garantiją, kad šuo yra tikras amstafas su jam būdingu stabiliu temperamentu, o ne nenuspėjamas mišrūnas. Bendraukite su veisėjais, važiuokite į parodas, stebėkite suaugusius šunis – tai padės rasti tikrąjį, ištikimąjį amstafą, kuris taps geriausiu jūsų gyvenimo draugu.
