Ar kada nors jautėte tą stingdantį jausmą, kai po filmo peržiūros net paprasčiausias šešėlis kambario kampe atrodo grėsmingas, o tyla namuose tampa nepakeliama? Siaubo filmai yra unikalus kino žanras, kuris veikia mūsų pasąmonę, žadina primityvius instinktus ir priverčia organizmą išskirti didžiulį kiekį adrenalino. Nors logiškai suvokiame, kad tai tik ekranas ir aktoriai, geriausi šio žanro kūriniai sugeba peržengti fikcijos ribas ir ilgam įsikurti mūsų mintyse. Kai kurie žiūrovai ieško aštrių pojūčių, kiti – psichologinės įtampos, tačiau tikslas visada tas pats: patirti kontroliuojamą baimę. Šiame straipsnyje apžvelgsime kino juostas, kurios ne tik gąsdina žiūrėjimo metu, bet ir palieka gilų pėdsaką, priversdamos naktį palikti įjungtą šviesą.
Psichologinis siaubas: kai didžiausias priešas yra jūsų protas
Vienas efektyviausių būdų išgąsdinti žiūrovą – ne rodyti monstrus, o manipuliuoti psichika. Psichologinio siaubo filmai dažnai neturi staigių gąsdinimų (vadinamųjų „jumpscares“), tačiau jie sukuria tokią slogią ir nejaukią atmosferą, kad baimė kyla pamažu, tarsi lėtai veržiama kilpa. Tokie filmai dažnai nagrinėja beprotybės, sielvarto ar paranojos temas.
Ryškus šio žanro pavyzdys yra „Paveldėtas“ (Hereditary). Režisieriaus Ari Asterio debiutas tapo tikra sensacija. Tai nėra paprasta istorija apie vaiduoklius; tai gniuždančiai skaudi šeimos tragedija, persipynusi su okultizmu. Filme meistriškai kuriama įtampa, o tam tikros vizualinės scenos yra tokios šokiruojančios, kad jas sunku ištrinti iš atminties. Toni Collette vaidyba perteikia tokį tikrą skausmą ir siaubą, jog žiūrovas jaučiasi dalyvaujantis košmare, iš kurio nėra pabėgimo.
Kitas šedevras, kurį privalu paminėti – Stanley Kubricko „Švytėjimas“ (The Shining). Nors sukurtas prieš kelis dešimtmečius, jis vis dar laikomas vienu baisiausių visų laikų filmų. Izoliuotas viešbutis, snieguoti kalnai ir pamažu krinkanti pagrindinio herojaus psichika sukuria klaustrofobišką jausmą. Čia baimę kelia ne tik antgamtiniai reiškiniai, bet ir suvokimas, kad artimas žmogus gali tapti mirtinu pavojumi.
Antgamtiniai reiškiniai ir demoniški apsėdimai
Jei esate tikinčiųjų dvasiniu pasauliu pusėje, filmai apie apsėdimus ir demonus gali paveikti ypač stipriai. Šis subžanras remiasi nežinomybės baime ir idėja, kad mūsų namai – saugiausia vieta – gali tapti spąstais.
- „Išvarymas“ (The Conjuring) – Jameso Wano režisuotas filmas, paremtas tikra Warrenų, paranormalių reiškinių tyrėjų, byla. Filmo stiprybė yra ne tik puikiai sukonstruoti gąsdinimo momentai, bet ir retro atmosfera bei įtikinama veikėjų dinamika. Tai klasikinis „vaiduoklių namo“ pavyzdys, atliktas nepriekaištingai.
- „Sinister“ – moksliniai tyrimai ne kartą įvardijo šį filmą kaip patį baisiausią pagal žiūrovų širdies ritmo matavimus. Istorija apie rašytoją, radusį dėžę su šiurpiais vaizdajuosčių įrašais, sujungia detektyvą su grynu siaubu. Garso takelis ir vizualiniai sprendimai sukuria nepakeliamą diskomfortą.
- „Egzorcistas“ (The Exorcist) – klasika, kuri 1973 metais privertė žmones bėgti iš kino teatrų. Nors šiandien specialieji efektai gali atrodyti pasenę, filmo atmosfera ir demono apsėstos mergaitės transformacija vis dar kelia šiurpą. Tai filmas apie tikėjimo krizę ir absoliutų blogį.
„Found Footage“ žanras: realybės iliuzija
„Rasta vaizdajuostė“ arba „Found footage“ stilius yra unikalus tuo, kad bando įtikinti žiūrovą, jog rodomi įvykiai yra tikri dokumentiniai kadrai. Drebanti kamera, neprofesionalus apšvietimas ir tiesioginis veikėjų kreipimasis į objektyvą panaikina barjerą tarp ekrano ir žiūrovo.
Pirmasis filmas, masiškai išpopuliarinęs šį žanrą, buvo „Bleiro raganos projektas“ (The Blair Witch Project). Trys studentai, miškas ir legenda apie raganą. Filme beveik nieko tiesiogiai neparodoma, tačiau būtent tai ir yra baisiausia – vaizduotė pati sukuria monstrus tamsoje. Tuo tarpu ispanų filmas „REC“ uždaro žiūrovą daugiabutyje kartu su ugniagesiais ir žurnaliste, kur prasideda nepaaiškinama infekcija. Klaustrofobija ir chaosas čia pasiekia aukščiausią lygį.
Azijos kinas: kitoks požiūris į baimę
Vakarų siaubo filmai dažnai remiasi krikščioniškąja mitologija arba fiziniu smurtu, tuo tarpu Azijos (ypač Japonijos ir Pietų Korėjos) kūrėjai turi visiškai kitokį priėjimą. J-Horror ir K-Horror fokusuojasi į kerštą, prakeiksmus ir neišvengiamybę.
Filmas „Skambutis“ (Ringu) yra puikus pavyzdys. Nors dauguma matė amerikietišką perdirbinį, originali japoniška versija yra kur kas lėtesnė, tylesnė ir dėl to – baisesnė. Sadako personažas tapo kultiniu, o idėja, kad prakeiksmas plinta per technologijas, buvo revoliucinga. Kitas vertas dėmesio kūrinys – Pietų Korėjos „Raudojimas“ (The Wailing). Tai ilgas, painus ir vizualiai stulbinantis filmas, kuriame susipina policijos detektyvas, šamanizmas ir zombių tematika. Pabaiga palieka žiūrovą visiškai sutrikusį ir emociškai išsekusį.
Mokslo ir kūno siaubas (Body Horror)
Tiems, kurių negąsdina vaiduokliai, dažnai didžiausią siaubą kelia kūno deformacijos ir biologinės grėsmės. Tai žanras, kuris tiria žmogaus kūno trapumą. Davido Cronenbergo filmas „Musė“ (The Fly) yra ne tik siaubo filmas, bet ir tragiška meilės istorija. Stebėti, kaip protingas mokslininkas lėtai praranda savo žmogiškumą ir virsta monstru, yra nemalonu, bet neįmanoma atitraukti akių.
Šiuolaikiniame kine šią temą puikiai nagrinėja prancūzų režisierė Julia Ducournau. Jos filmas „Žalia“ (Raw) pasakoja apie vegetarę studentę, kuri paragavusi mėsos atranda savyje kanibalistinį alkį. Tai nėra filmas silpnų nervų žiūrovams, nes jis peržengia daugelį tabu ir verčia jaustis fiziškai blogai.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Prieš pasirenkant filmą vakarui, dažnai kyla įvairių klausimų. Štai atsakymai į populiariausius iš jų, kurie padės geriau pasiruošti seansui.
Ar žiūrėti siaubo filmus yra kenksminga psichikai?
Daugumai žmonių – ne. Psichologai teigia, kad siaubo filmai gali veikti kaip „katarsis“. Jie leidžia saugioje aplinkoje išgyventi baimę ir atsikratyti susikaupusios įtampos. Tačiau žmonėms, turintiems nerimo sutrikimų ar potrauminio streso sindromą, reikėtų būti atsargiems ir rinktis lengvesnio turinio filmus.
Koks siaubo filmas geriausiai tinka pradedantiesiems?
Jei nesate pratę prie šio žanro, nepradėkite nuo ekstremalių filmų. Rekomenduojama pradėti nuo klasikinių trilerių, tokių kaip „Kiti“ (The Others) arba „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense). Šiuose filmuose mažiau kraujo, o daugiau dėmesio skiriama istorijai ir paslapčiai.
Kodėl po baisaus filmo sunku užmigti?
Žiūrint siaubo filmą, jūsų smegenys (konkrečiai – migdolinis kūnas) reaguoja į grėsmę ir siunčia signalus išskirti adrenaliną bei kortizolį. Jūsų kūnas pereina į „kovok arba bėk“ būseną. Net filmui pasibaigus, šie hormonai lieka kraujyje, todėl širdies ritmas išlieka padažnėjęs, o protas išlieka budrus, ieškodamas pavojaus aplinkoje.
Kokie nauji siaubo filmai verti dėmesio?
Pastaraisiais metais išpopuliarėjo vadinamasis „elevated horror“ – intelektualus siaubas. Tokie filmai kaip „Midsommar“, „Ragana“ (The Witch) ar „Barbarian“ siūlo ne tik gąsdinimą, bet ir gilias socialines bei psichologines temas.
Mažiau žinomi perliukai ieškantiems kažko naujo
Jei manote, kad jau matėte visus populiariausius siaubo filmus ir niekas nebegali jūsų nustebinti, verta pasižvalgyti į nepriklausomą kiną ar mažesnio biudžeto projektus. Dažnai būtent čia gimsta originaliausios ir šiurpiausios idėjos, kurios vėliau tampa kultinėmis.
Vienas tokių filmų – „Tai seka“ (It Follows). Filmo koncepcija geniali savo paprastumu: esybė, kuri nuolat eina link tavęs lėtu žingsniu. Ji niekada nesustoja, niekada nepavargsta. Vienintelis būdas atsikratyti prakeiksmo – perduoti jį kitam. Filmas sukuria nuolatinės paranojos jausmą, verčiantį žiūrovą skenuoti kiekvieną kadro foną.
Kitas dėmesio vertas kūrinys – „Autopsija“ (The Autopsy of Jane Doe). Veiksmas vyksta morge, kur tėvas ir sūnus bando nustatyti neatpažintos moters mirties priežastį. Kiekvienas pjūvis atskleidžia vis keistesnius ir baisesnius dalykus. Tai kamerinis, intymus ir nepaprastai įtemptas filmas, kuris įrodo, kad baimę galima sukurti viename kambaryje be brangių specialiųjų efektų. Galiausiai, australų filmas „Babadukas“ (The Babadook) parodo, kad vaikų knygelės herojus gali tapti baisiausiu košmaru, o tikrasis monstras dažnai slepiasi ne po lova, o motinos, negalinčios susitaikyti su netektimi, galvoje.
