Siaubo filmai visada traukė kino teatrų žiūrovus ir namų kino entuziastus dėl vienos labai paprastos, bet galingos priežasties – jie leidžia mums patirti gryną, sunkiai sutramdomą, tačiau saugią baimę. Tai tarsi nevaldomi amerikietiški kalneliai mūsų psichikai ir emocijoms. Gilaus seanso metu mes logiškai puikiai žinome, kad ekrane rodomas pavojus nėra tikras, o pabaisos – tik talentingi aktoriai ir kompiuterinė grafika, tačiau mūsų primityviosios smegenys ir visas kūnas reaguoja taip, lyg susidurtume su gyvybei gresiančiu, visiškai tikru pavojumi. Išsiskiria adrenalinas, širdis pradeda plakti greičiau, delnai prakaituoja, o raumenys įsitempia, instinktyviai ruošdamiesi bėgti arba kovoti. Kai kurie žmonės dievina šiuos filmus žiūrėti didelėse, sausakimšose kino salėse, kur klyksmai, aikčiojimai ir net nervingas juokas aidi iš visų pusių, sukurdamas tam tikrą bendruomeniškumo jausmą. Tačiau tikrieji, užkietėję šio žanro entuziastai ir fanatikai puikiai žino, kad pats giliausias, tamsiausias ir labiausiai paralyžiuojantis siaubas atsiskleidžia tik tada, kai lieki visiškai vienas tamsiame kambaryje. Šis specifinis kino žanras per kelis dešimtmečius smarkiai evoliucionavo – nuo pigių triukų, paprastų guminių monstrų ir netikrų, ryškiai raudono kraujo balų iki gilių, sudėtingų psichologinių traumų nagrinėjimų, kurie sugeba palikti ne matomą, bet gilų emocinį randą žiūrovo pasąmonėje. Nežinomybės ir tamsos baimė yra giliai įsišaknijusi mūsų DNR. Jei manote, kad turite plieninius nervus, jūsų neįmanoma nustebinti ir joks modernus ar klasikinis kino filmas negali jūsų išgąsdinti, pasiruoškite rimtam iššūkiui. Pristatome jums išskirtinius, pripažintus kūrinius, kurie privers jus nevalingai krūpčioti nuo kiekvieno atsitiktinio jūsų namų krebždesio ir dar labai ilgai neleis ramiai, be nerimo užmigti išjungus šviesą.
Klasikos šedevrai, kurie padėjo tvirtus pamatus šiuolaikiniam siaubui ir išgąsčiui
Pasaulio kino istorijoje yra keletas išskirtinių, laiko patikrintų filmų, kurie ne tik išgąsdino ištisas tėvų ir senelių kartas, bet ir iš esmės pakeitė patį visuomenės supratimą apie tai, kas iš tiesų yra baisu. Vienas ryškiausių, daugiausiai diskusijų sukėlusių pavyzdžių neabejotinai yra 1973 metais ekranuose pasirodęs filmas Egzorcistas (The Exorcist). Genialaus režisieriaus Williamo Friedkino sukurtas kūrinys apie negailestingo, senovinio demono apsėstą dvylikametę mergaitę Regan buvo toks neįtikėtinai sukrečiantis ir realistiškas tam laikmečiui, kad kino teatruose žmonės masiškai alpo, verkė, bėgo iš salių, o prie daugelio kino teatrų išėjimų visą parą budėjo greitosios medicinos pagalbos automobiliai. Filmo baisumas ir ilgaamžė sėkmė slypi anaiptol ne tik atvirose, šokiruojančiose ir provokuojančiose scenose, bet ir pačioje fundamentalaus blogio idėjoje. Idėjoje, kad absoliutus, nevaldomas blogis gali netikėtai įsiskverbti į visiškai nekaltą, mylintį vaiką, o tiek gili religija, tiek modernus mokslas, susidūrę su šiuo fenomenu, lieka visiškai bejėgiai ir beverčiai. Nors šiuolaikiniai kompiuteriniai specialieji efektai per penkis dešimtmečius gerokai pažengė į priekį, Egzorcistas iki šių dienų išlaiko savo neapsakomai kraupią, slegiančią atmosferą dėl itin meistriškos, novatoriškos garso režisūros ir praktinių, vietoje kurtų efektų, kurie, lyginant su šiuolaikiniu kinu, atrodo netgi pernelyg ir nepatogiai realistiškai.
Psichologinė ir slegianti įtampa bei visiška nežinomybės baimė
Kitas visiškai neabejotinas, analogo neturintis kino šedevras yra režisieriaus Stanley Kubricko Švytėjimas (The Shining), meistriškai sukurtas pagal garsaus rašytojo Stepheno Kingo populiarų romaną. Verta paminėti, kad tai anaiptol nėra tradicinis siaubo filmas, kuris bandytų išlaikyti jūsų dėmesį pasitelkdamas daugybę pigių, staigių išgąsdinimų. Vietoj to, S. Kubrickas kaip savo pagrindinį ginklą naudoja visišką žmonių izoliaciją, klaustrofobiją erdvioje vietoje ir lėtai, nepastebimai augančią paranoją bei beprotystę. Pagrindinis filmo veikėjas Džekas Torensas, su savo žmona ir mažu sūnumi atvykęs prižiūrėti didžiulį, tuščią kalnų viešbutį atšiauraus žiemos sezono metu, tiesiog akyse pamažu ir neatšaukiamai praranda sveiką protą. Nepaprastai ilgi ir kruopščiai suplanuoti kameros kadrai, tobulai simetriškos vizualinės kompozicijos ir nuolatinį nerimą bei diskomfortą kelianti muzika sukuria unikalų jausmą, kad kažkas yra labai, labai negerai, net ir tomis akimirkomis, kai ekrane nevyksta nieko išoriškai baisaus ar mirtinai pavojingo. Pabandykite įsivaizduoti – žiūrint šį filmą vienam, tuščio viešbučio spengianti tyla, stingdanti izoliacija ir beprotybė magišku būdu persiduoda tiesiai per ekraną į jūsų jaukų kambarį, priversdama jus pačius suabejoti savo fizinės aplinkos saugumu.
Modernaus kino perlai: akimirkos, kai kraujas tiesiogine to žodžio prasme stingsta gyslose
Jeigu senesni, klasikiniai kino filmai dažniausiai rėmėsi iš lėto kuriama atmosfera, gotikiniais elementais ir antgamtiniais reiškiniais, tai modernus šių dienų siaubas nuolat atranda visiškai naujų, inovatyvių būdų traumuoti ir išgąsdinti net patį ciniškiausią žiūrovą. Šiuolaikiniai režisieriai dažnai pasitelkia itin gilias, asmenines šeimos traumas, ilgalaikį sielvartą, depresiją ir psichikos ligas kaip pagrindinį baimės šaltinį. Jauno, bet itin talentingo režisieriaus Ari Asterio debiutinis pilnametražis filmas Paveldėtas (Hereditary), pasirodęs ekranuose, daugelio griežčiausių kino kritikų ir paprastų žiūrovų iš karto buvo pavadintas ne tik vienu baisiausių šio dešimtmečio, bet ir viso šio amžiaus filmų. Tai itin sunki, tamsi istorija apie Gremų šeimą, kuri, po gana valdingos ir keistos močiutės mirties, netikėtai pradeda patirti visiškai nepaaiškinamus, tamsius ir ypač kraupius dalykus. Šis filmas kino pasaulyje išsiskiria tuo, kad jame rodomas ir patiriamas siaubas natūraliai kyla iš visiškai atviro, neapdoroto ir nepaprastai skausmingo šeimos sielvarto po tragiškos netekties, kuris ilgainiui ekranuose transformuojasi į makabrišką, okultinį košmarą. Pagrindinės aktorės Toni Collette vaidyba prideda tokio gilaus, šiurpą keliančio realistiškumo, kad žiūrovui dažnai tampa ne tik emociškai, bet ir fiziškai nepatogu sėdėti priešais ekraną. Tai kūrinys, kurio makabriški vizualiniai sprendimai ir neįprasti garsai tiesiog negailestingai įsirėžia į žmogaus atmintį ir persekioja dar labai ilgai pasibaigus finaliniams filmo titrams.
Rytų Azijos kino įtaka ir specifinis baimės suvokimas
Negalime kalbėti apie šį žanrą nepaminėdami Rytų Azijos šalių, ypač Japonijos ir Pietų Korėjos, milžiniško ir neįkainojamo indėlio. Japoniškas kinas pasauliui padovanojo tokius neįtikėtinus ir gąsdinančius hitus kaip Skambutis (Ringu) ir Pagieža (Ju-On). Azijos kūrėjai turi visiškai kitokį, daug subtilesnį požiūrį į anapusinį pasaulį ir vaiduoklius. Jų mitologijoje dvasios nėra tiesiog blogos esybės, kurias galima nugalėti ilgomis maldomis ar šaunamaisiais ginklais; tai dažniausiai yra tyro, nesumeluoto įniršio, gilaus liūdesio ir nepabaigtų reikalų įsikūnijimai, kurie veikia kaip nepažabojama gamtos stichija – be jokio gailesčio, be jokių derybų, logikos ir dažniausiai be jokios galimybės išsigelbėti. Prakeiksmas šiuose filmuose plinta lyg koks neišgydomas, mirtinas virusas, perduodamas per vaizdo juostas ar tiesiog netyčia užėjus į netinkamą, prakeiktą namą. Žiūrėti originalias azijietiškas šių filmų versijas vienam nakties metu yra tikras psichologinės valios išbandymas, nes jose visiškai nenaudojamas vakarietiškas, situaciją švelninantis humoras ar garantuota laiminga pabaiga – žiūrovui paliekamas tik slogus, absoliutaus beprasmiškumo ir neišvengiamos pražūties jausmas.
Mokslinis požiūris į žmogaus baimę: kas iš tiesų verčia mūsų širdį plakti daug greičiau?
Ar kada nors susimąstėte, kad filmo baisumą galima išmatuoti visiškai objektyviais, moksliniais ir medicininiais metodais? Prieš kelerius metus buvo atliktas didžiulis, inovatyvus tyrimas, kurio metu medikai ir mokslininkai detaliai matavo daugybės tyrimo dalyvių širdies ritmą, kol šie specialioje aplinkoje žiūrėjo įvairius, populiariausius siaubo žanro filmus. Šio neįprasto eksperimento, oficialiai pavadinto Baimės mokslu, nugalėtoju ir, atitinkamai, objektyviai baisiausiu filmu istorijoje tapo 2012 metų juosta Šiurpuliukas (Sinister). Šioje niūrioje juostoje pasakojama apie tai, kaip detektyvinių knygų rašytojas kartu su savo nieko neįtariančia šeima persikrausto į naują namą, kuriame, kaip netrukus paaiškėja, visai neseniai įvyko kraupios visos ankstesnės šeimos žmogžudystės. Bandydamas rasti unikalios medžiagos savo naujai kuriamai knygai, rašytojas namo palėpėje netikėtai randa paslaptingą dėžę su senomis kino juostomis ir senoviniu projektoriumi. Jas po vieną peržiūrint, pamažu paaiškėja neįtikėtinai siaubinga, protu sunkiai suvokiama ir antgamtinė tiesa, kurios pasekmės bus negailestingai tragiškos. Filmo garso takelis, specialiai pripildytas disonuojančių, atšiaurių, pramoninių garsų, ir vadinamojo rasto vaizdo (found footage) stiliaus intarpai sukuria tokio lygio slogią, sunkią ir bauginančią atmosferą, kad eksperimento metu žiūrovų širdies ritmas ramybės būsenoje šoktelėdavo vidutiniškai net iki 86 dūžių per minutę, o pačiais netikėčiausiais, didžiausio išgąsčio momentais pasiekdavo ir įspūdingą 131 dūžį per minutę. Tai iš tiesų prilygsta intensyviai fizinei kardio treniruotei, tik šiuo unikaliu atveju kalorijos deginamos iš gryno, susikaupusio streso.
Kodėl mes vis dar patiriame neapsakomą siaubą: iš ko susideda geriausi žanro kūriniai
Kino kūrėjai labai gerai žino ir meistriškai naudoja įvairius sudėtingus psichologinius, vizualinius bei audiovizualinius triukus, kad mus, saugiai ir ramiai sėdinčius ant minkštos sofos, išmuštų iš emocinės pusiausvyros. Kad filmas tikrai efektyviai ir giliai veiktų, jam seniai nebeužtenka vien groteskiškų, brangių monstrų ar litrų dirbtinio kraujo; geras filmas privalo nepastebimai manipuliuoti pačiais giliausiais, pamatiniais mūsų išgyvenimo instinktais. Štai keletas pačių svarbiausių elementų, kurie padaro šiuos filmus tokius nepakeliamai baisius ir visam gyvenimui įsimintinus:
- Garso dizainas ir gniuždanti muzika: Būtent infragarsas, labai žemi ir žmogaus ausiai vos girdimi dažniai, asimetriški ritmai ir visiškai staigi, netikėta tyla yra nepalyginamai galingesni ginklai už bet kokią vizualiai sugeneruotą pabaisą ekrane. Mūsų smegenys nuo pat urvinių žmonių ir plėšrūnų laikų yra evoliuciškai užprogramuotos reaguoti į neįprastus, žemus garsus kaip į labai greitai artėjančio, didelio pavojaus signalą.
- Atmosfera ir lėtas tempas: Labai lėtas ir kruopštus, metodiškas įtampos auginimas ekranuose, kai žiūrovas šimtu procentų žino, kad netrukus kažkas baisaus nutiks, bet niekaip negali nuspėti nei kaip, nei iš kurios pusės, nei kada tiksliai tai įvyks, sukuria maksimalios laukimo paranojos būseną.
- Klaustrofobiškas izoliacijos jausmas: Filmai, kuriuose pagrindiniai herojai yra bet kokiu įmanomu būdu atkirsti nuo civilizacijos ar profesionalios pagalbos – gūdžiame miške, tolimajame kosmose, po vandeniu ar užpustytame žiemos viešbutyje – itin taikliai atspindi mūsų giluminę, egzistencinę vienatvės ir visiško bejėgiškumo pasaulyje baimę.
- Svetimumas puikiai pažįstamoje aplinkoje: Kai pati saugiausia asmeninė tvirtovė, pavyzdžiui, nuosavi, mylimi namai, miegamasis ar net paties vaiko kambarys, staiga tampa mirtino pavojaus zona, baimė tampa be galo asmeniška, labai apčiuopiama ir nuo jos neįmanoma pabėgti, nes žmogus staiga netenka savo saugaus prieglobsčio.
Kaip teisingai pasiruošti iššūkių kupinam siaubo filmų maratonui savo namuose?
Jei jau tvirtai nusprendėte drąsiai priimti šį unikalų iššūkį ir išbandyti savo psichologinę ištvermę bei asmeninę drąsą žiūrint pačius baisiausius visų laikų kino kūrinius visiškoje vienumoje, labai svarbu atitinkamai ir teisingai sukurti tam tinkamą aplinką. Pažymėtina, kad maksimali žiūrėjimo patirtis ir geriausios, stipriausios emocijos garantuojamos tik tada, kai šimtu procentų be menkiausių abejonių pasineriate į filmo sukuriamą iliuzijų pasaulį be jokių pašalinių trukdžių iš išorės. Norėdami pasiekti geriausią ir giliausią emocinį efektą, būtinai vadovaukitės šiais patikrintais, paprastais žingsniais:
- Pirmiausia išjunkite absoliučiai visas šviesas kambaryje ir, jei tik įmanoma, gretimame koridoriuje. Net ir pats mažiausias, silpniausias šviesos šaltinis, pavyzdžiui, šviečiantis išmanusis telefonas, kompiuterio pelė, maršrutizatoriaus lemputė ar palikta stalo lempa, gali labai greitai išsklaidyti taip sunkiai kuriamą įtampą, primindamas jums, kur iš tikrųjų esate, ir taip sugrąžinti jus atgal į saugią, nuobodžią realybę.
- Naudokite tikrai geros kokybės, uždaras ausines arba galingą, puikiai sukalibruotą namų kino erdvinio garso sistemą. Didžioji dalis visos siaubo filmų magijos, gylio ir efektyvumo slypi būtent garso takelyje ir labai subtiliuose, tyliuose foniniuose krebždesiuose, kvėpavimuose ar vėjo gūsiuose, kuriuos paprasčiausiai sunku ar net visiškai neįmanoma išgirsti klausantis per įprastus, silpnus ir plokščius televizoriaus garsiakalbius.
- Atsakingai pasirinkite patį tinkamiausią laiką peržiūrai. Gilus, tamsus vidurnaktis arba laikas po antros valandos nakties, kai visi žmonės jūsų namuose ir artimiausioje kaimynystėje jau kietai, be jokių garsų miega, yra visiškai idealus ir tinkamiausias metas. Natūrali, tamsos gaubiama tyla už lango dar labiau stiprina ir išryškina vienatvės bei fizinės izoliacijos pojūtį, kuris yra tiesiog būtinas šiam žanrui.
- Fiziškai patraukite nuo savęs visus dėmesį labai blaškančius kasdienius, buitinius daiktus. Jūsų mobilusis telefonas privalo būti visiškai išjungtas arba bent jau nustatytas į begarsį režimą apverstu ekranu ir padėtas kitame namų kambaryje. Netikėtas, staigus draugo žinutės garsas ar telefono skambutis pačioje didžiausioje ir svarbiausioje filmo įtampos viršūnėje ne tik visiškai sugadins ir nutrauks kuriamą patirtį, bet ir gali sukelti nereikalingą, labai nemalonų fizinį širdies smūgį vien nuo netikėto išgąsčio.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar tokių intensyvių ir labai baisių siaubo filmų žiūrėjimas gali ilgam pakenkti žmogaus psichologinei sveikatai?
Emociškai stabiliam ir psichologiškai sveikam žmogui net ir patys baisiausi, moderniausi filmai jokios ilgalaikės ar negrįžtamos žalos nepadaro ir padaryti tikrai negali. Atvirkščiai, daugeliui žmonių tai yra labai efektyvus ir populiarus būdas saugioje, kontroliuojamoje aplinkoje iškrauti susikaupusį kasdienį stresą, pyktį ir nerimą – psichologijoje tai moksliškai vadinama katarso efektu. Tačiau labai svarbu pažymėti ir įspėti, kad, jei jūs asmeniškai turite didelį polinkį į dažnas, nevaldomas panikos atakas, sergate stipriu, lėtiniu nerimo sutrikimu, turite nediagnozuotų širdies problemų ar sunkiai išgyvenate potrauminio streso sindromą, ypač intensyvūs, garsūs ir smurtiniai filmai gali lengvai išprovokuoti nepageidaujamas, ūmias organizmo reakcijas, todėl tokiu individualiu atveju juos rinktis ir žiūrėti reikėtų itin atsargiai.
Kodėl apskritai vieni žmonės labai mėgsta siaubo filmus, o kiti jų organiški nekenčia ir visaip vengia?
Mokslininkų ir neurologų teigimu, tai iš esmės tiesiogiai susiję su tuo, kaip kiekvieno individo smegenys visiškai individualiai apdoroja neuromediatorius, tokius kaip dopaminas ir adrenalinas. Vieni žmonės natūraliai patiria didelį, pakylėjantį malonumą iš didelio susijaudinimo ir staigaus adrenalino antplūdžio, nes jų smegenys, iš karto po patirto išgąsčio kino salėje ar namuose, labai greitai ir sėkmingai persijungia atgal į relaksacijos rėžimą ir dosniai apdovanoja visą kūną malonumą ir pasitenkinimą sukeliančiais endorfinais. Tuo tarpu kitiems ši stipri, dinamiška emocinė patirtis tiesiog sukelia didžiulį diskomfortą ir gilų, sekinantį stresą, kuris smegenyse bei kūne užsibūna ir atlaiko daug ilgiau nei realiai trunka pats kino filmas.
Koks konkrečiai filmas oficialiai yra laikomas pačiu baisiausiu pasaulyje?
Nors subjektyviai pats baisiausias ir labiausiai traumuojantis filmas kiekvienam žiūrovui asmeniškai gali būti visiškai skirtingas, labai stipriai priklausomai nuo jo giliausių asmeninių, galbūt net vaikystės baimių (pavyzdžiui, baimės vorams, klounams, kraujui, lėlėms ar uždaroms erdvėms), tačiau moksliniais širdies ritmo matavimo tyrimais ir detaliais eksperimentais objektyviai įrodyta, kad filmai „Šiurpuliukas“ (Sinister) ir modernus „Šeimininkas“ (Host) iš tiesų sukelia pačias didžiausias, galingiausias fiksuojamas fizines išgąsčio ir šoko reakcijas žmogaus organizme. Kino klasikos ir gilios istorijos mėgėjai neretai pačiu baisiausiu ir ikoniškiausiu, nepralenkiamu tituluoja senąjį, originalųjį, 1973 metais išleistą „Egzorcistą“.
Ar tikrai tiesa, kad labai seni, praėjusio amžiaus siaubo filmai nebėra tokie baisūs ir visiškai nepaveikūs šiuolaikiniam, daug daugiau mačiusiam žiūrovui?
Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo konkretaus filmo pasirinkto stiliaus ir režisūrinės krypties. Tie senoviniai, pigesni filmai, kurie savo laiku visu šimtu procentų rėmėsi tik išoriniais, to meto kompiuteriniais ar vizualiais vaizdo efektais, dideliais ir nepagrįstais kiekiais dirbtinio kraujo ar tiesiog negabiai pagamintomis guminėmis pabaisomis, šiandien moderniam žiūrovui išties gali atrodyti labai pasenę, visiškai neįtikinantys ar netgi atvirai komiški ir juokingi. Tačiau tie neįkainojami iškilūs kino kūriniai, kurie remiasi labai giliu psichologiniu teroru, lėtu, protingu ir apgalvotu įtampos auginimu ir iš tiesų meistriška, talentinga režisūra (kaip antai visų giriama garsusis „Švytėjimas“ ar Romano Polanskio režisuotas „Rozmari kūdikis“), žiūrovus emociškai veikia lygiai taip pat stipriai ir šiandien, nes visiška, natūrali žmogaus baimė tamsai, mirčiai, beprotystei ir nežinomybei paprasčiausiai niekada nesensta ir neišeina iš mados.
Ką daryti, jei naktis po ilgo filmo tampa pernelyg bauginanti ir nerami
Kartais mes tiesiog neįvertiname savo jautrumo ir klaidingai pervertiname savo emocines galimybes. Galbūt dar prieš gerą valandą drąsiai ir užtikrintai manėte, kad ramiai sėdėdami vienas tamsiame kambaryje be jokio vargo ar pulso padažnėjimo atlaikysite pačią sunkiausią, žiauriausią ir kruviniausią demonų išvarymo, serijinių žudikų ar jus persekiojančių, piktųjų anapusinių dvasių istoriją. Tačiau, kai galiausiai pasibaigia ilgas filmas, nustoja groti grėsminga muzika ir televizoriaus ar kompiuterio ekranas visiškai aptemsta, staiga suvokiate vieną labai nepatogią tiesą – kiekvienas atsitiktinis jūsų šaldytuvo burzgimas virtuvėje, senų grindų lentos trakštelėjimas ar stipresnio vėjo krebždesys už tamsaus lango staiga skamba kaip neišvengiamai artėjantis, mirtinas pavojus, o nekalti drabužių šešėliai kambario kampe pradeda įgauti keistas, grėsmingas ir judančias formas. Tokiose labai įtemptose, paranojiškose ir stresinėse situacijose yra nepaprastai svarbu greitai, sąmoningai ir be jokios panikos grąžinti savo pavargusias smegenis atgal į normalią, saugią, apčiuopiamą realybę ir garsiai priminti sau nenuginčijamą faktą, kad esate visiškai saugūs savo užrakintuose namuose. Vienas iš pačių efektyviausių ir paprasčiausių būdų tai padaryti yra staigus, drastiškas jūsų fizinės aplinkos pakeitimas. Niekada ilgiau nelikite baugioje tamsoje – tiesiog iš karto atsikelkite iš lovos ir nedelsiant uždekite pačias ryškiausias šviesas visuose įmanomuose kambariuose, plačiai atidarykite langą, kad įleistumėte šviežio, vėsaus oro srautą, ir per televizorių ar kompiuterį garsiai paleiskite trankią, labai linksmą muziką arba įsijunkite patį mėgstamiausią, šviesų, gerai pažįstamą komedijos serialą, kurį žinote ir mokate kone atmintinai. Garsus juokas, pozityvumas ir absurdiškas humoras yra pats geriausias, natūralus mūsų organizmo ir psichikos baimės priešnuodis, kuris labai greitai ir efektyviai sumažina streso hormono kortizolio lygį jūsų kraujyje. Taip pat tokiu neramiu atveju puikiai padeda bet kokie rutininiai, labai monotoniški ir paprasti buitiniai fiziniai veiksmai, pavyzdžiui, susikaupusių indų plovimas virtuvėje su šiltu vandeniu, karštos žolelių arbatos su dideliu šaukštu medaus ruošimas, spintos tvarkymas arba trumpas, raminantis ir visiškai kasdieniškas pokalbis telefonu su taip pat naktinėjančiu geru draugu ar šeimos nariu, jei tik tai yra įmanoma tuo paros metu. Pats svarbiausias patarimas yra niekuomet nelaikyti tos sparčiai augančios, iracionalios, filmo sukeltos įtampos giliai savyje ir leisti savo pavargusiam, išsigandusiam protui po truputį perjungti visą susikaupusį dėmesį į pačias kasdieniškiausias, labai logiškas, aiškias ir visiškai saugias buitines smulkmenas, kurios nereikalauja jokių emocinių resursų. Būtent taip darykite ir tęskite savo veiklas tol, kol jūsų pervargusios vaizduotės neseniai sukurtas siaubas, tamsoje besislepiantys šešėliai ir nematomi demonai natūraliai ir galutinai išblės, sumažins jūsų širdies ritmą ir pagaliau be baimės leis jums ramiai, be nereikalingų krūpčiojimų pasinerti į ilgą, ramų bei gilų nakties miegą.
