Siaubo filmai turi unikalią, magišką ir kartu bauginančią galią. Jie sugeba priversti mūsų širdis plakti kur kas greičiau, delnus nemaloniai prakaituoti, o racionalų protą bent akimirkai patikėti tuo, kas iš tiesų neegzistuoja. Tai žanras, kuris meistriškai žaidžia pačiomis giliausiomis žmogaus baimėmis – nuo tamsos ir nežinomybės iki mirties, izoliacijos ar net mūsų pačių psichikos trapumo. Nors daugelis žiūrovų ieško lengvų pramogų ir greitų išgąsčių, egzistuoja atskira kino kategorija, kuri neapsiriboja vien staigiais garsais ar iš spintos iššokančiais monstrais. Tai kūriniai, kurie įsiskverbia giliai į pasąmonę, palikdami ilgalaikį nerimo jausmą, trukdantį ramiai užmigti dar kelias naktis po peržiūros. Tokie kino šedevrai reikalauja ne tik stiprių nervų, bet ir psichologinio pasiruošimo, nes jie negrįžtamai atskleidžia tamsiausias žmogaus prigimties ir antgamtinio pasaulio puses. Šiame sąraše aptarsime tuos ypatingus kūrinius, kurie visam laikui pakeitė ir apibrėžė tikrojo siaubo standartus.
Paveldimas (Hereditary, 2018)
Režisieriaus Ari Aster debiutinis pilnametražis filmas dažnai ir pelnytai vadinamas vienu geriausių ir labiausiai trikdančių modernaus siaubo kino pavyzdžių. Ši juosta nesiremia pigiais gąsdinimo triukais; vietoj to ji siūlo lėtai augančią, smaugiančią įtampą, kuri neleidžia žiūrovui atsipalaiduoti nė sekundei. Istorija sukasi aplink Grehamų šeimą, kuri po paslaptingos ir valdingos močiutės mirties pradeda patirti nepaaiškinamus, kraupius reiškinius bei gilėjančią tragediją. Filmas meistriškai tiria gedulo, traumos ir neišvengiamo likimo temas, parodydamas, kad kartais didžiausias pavojus slypi ne pragaro demonuose, o mūsų pačių kraujo ryšiuose.
Ypatingo dėmesio nusipelno pagrindinės aktorės Toni Collette vaidyba – ji nepriekaištingai įkūnija skausmo ir artėjančios beprotybės draskomą motiną. Filmo atmosfera yra tokia slogi, kad net ir šviesiausios dienos scenos atrodo persmelktos mirtino pavojaus. Tai nėra paprastas pasakojimas apie vaiduoklius; tai tamsi, nihilistinė pasaka, kuri savo kulminacijoje pasiekia absoliučios beprotybės lygį, palikdama žiūrovą be žado, drebančiomis rankomis ir su giliai įsišaknijusiu nerimo jausmu.
Nusileidimas (The Descent, 2005)
Klaustrofobija yra viena iš labiausiai paplitusių ir paralyžiuojančių žmogaus baimių, o režisierius Neil Marshall šią baimę išnaudoja tiesiog maksimaliai. Istorija seka grupę moterų, kurios, ieškodamos adrenalino ir norėdamos padėti vienai iš draugių atsigauti po kraupios asmeninės tragedijos, nusprendžia patyrinėti dar neatrastą, gilią urvų sistemą atokiuose kalnuose. Tačiau netrukus jos skaudžiai supranta, kad po žeme joms gresia kur kas didesnis pavojus nei vien deguonies trūkumas, krentantys akmenys ar orientacijos praradimas akloje tamsoje.
Pirmoji filmo pusė yra genialiai sukonstruotas psichologinis trileris, kuriame įtampa kyla vien iš nepatogios aplinkos – ankštų, tamsių uolų plyšių, kuriuose herojės vos gali pajudėti ar įkvėpti. Tai savaime sukelia paniką, tačiau kai filmas atskleidžia tikrąjį, tamsos gelmėse tūnantį siaubą, jis negrįžtamai virsta kruvina, instinktyvia išlikimo kova. Nežinomybė ir primityvi baimė daro šį kūrinį vienu iš intensyviausių išgyvenimų kino istorijoje, po kurio dar ilgai nenorėsite išjungti šviesos.
Grėsmingas (Sinister, 2012)
Šis filmas dažnai atsiduria pačių baisiausių visų laikų filmų sąrašų viršūnėse, ir tam yra labai rimta, moksliniais tyrimais paremta priežastis. Mokslininkai ne kartą atliko eksperimentus, matuodami žiūrovų širdies ritmą seansų metu, ir juosta Grėsmingas ne kartą buvo pripažinta kaip moksliškai baisiausias filmas, sukeliantis daugiausiai širdies dūžių per minutę. Siužetas pasakoja apie tikrų nusikaltimų rašytoją, kuris, ieškodamas įkvėpimo naujai knygai, su šeima atsikrausto į namą, kur anksčiau buvo žiauriai nužudyta kita šeima. Palėpėje jis randa dėžę su senomis kino juostomis, kuriose užfiksuoti kraupūs ritualiniai nužudymai.
Tai, kas daro šį filmą tokį išskirtinai paveikų, yra autentiškas senovinių juostų formatas. „Super 8“ kameros stilistika suteikia šiems nužudymų įrašams keistą, purviną ir nepaprastai tikrovišką estetiką, tarytum žiūrėtumėte tikrą nusikaltimo medžiagą. Pridėkite prie to nepaprastai nejaukų, disonuojantį garso takelį, ir gausite atmosferą, nuo kurios tiesiog norisi pabėgti kuo toliau. Filmas puikiai balansuoja tarp detektyvinės intrigos ir antgamtinio siaubo.
Kankiniai (Martyrs, 2008)
Šis prancūzų ekstremalaus kino atstovas yra skirtas tik tiems, kurie turi pačius stipriausius nervus, geležinį skrandį ir stabilią psichiką. Skirtingai nei kiti sąraše esantys filmai, Kankiniai tyrinėja ne antgamtinius reiškinius ar vaiduoklius, o visiškai neįsivaizduojamą žmogaus žiaurumą ir fizinio skausmo filosofiją. Tai nėra tipinis smurto filmas, skirtas vien šokiruoti, nors kraujo ir vizualiai brutalių scenų čia tikrai apstu. Tai kūrinys, kuris užduoda gilius, kone teologinius klausimus apie pomirtinį gyvenimą, kankinystę ir tai, kiek fizinių kančių gali ištverti žmogaus protas bei kūnas.
Perspėjame iš anksto: šis filmas palieka gilius psichologinius randus. Jis laužo visas tradicines kino naratyvo taisykles, nuolat keisdamas siužeto kryptį, kol galiausiai nuveda žiūrovą į absoliučią, juodą neviltį. Režisierius Pascal Laugier sukūrė šedevrą, kuris yra toks pat genialus, koks ir atstumiantis. Jei nuspręsite jį pažiūrėti, būkite pasiruošę tam, kad pasibaigus titrams jausitės išsekę, tušti ir dar ilgai negalėsite su niekuo kalbėtis.
Skrodimas (The Autopsy of Jane Doe, 2016)
Siaubo filmai, kurių veiksmas vyksta praktiškai vienoje uždaroje patalpoje, dažnai pasižymi išskirtine, sutirštinta įtampa. Šio filmo veiksmas beveik neperžengia mažo, po žeme esančio miestelio lavoninės ribų. Tėvas ir sūnus, dirbantys koroneriu ir jo padėjėju, vieną vėlyvą naktį gauna neatpažintos, tobulai išsilaikiusios jaunos moters kūną, rastą brutalaus nusikaltimo vietoje nepaaiškinamomis aplinkybėmis. Pradėję įprastą skrodimo procedūrą, jie žingsnis po žingsnio randa vis keistesnius, medicinos ir fizikos dėsniams prieštaraujančius įkalčius, slypinčius po velionės oda.
Šio filmo genialumas slypi jo procedūriniame, šaltame tikslume ir moksliškame požiūryje, kuris palaipsniui byra ir virsta panika, susidūrus su kažkuo absoliučiai nepaaiškinamu. Režisierius puikiai naudoja tamsą, siaurus koridorius ir net seną radijo imtuvą, kuris pranašauja artėjančią audrą, kad sukurtų nepakeliamą izoliacijos jausmą. Tai meistriškas pavyzdys, įrodantis, kad giliam siaubui nereikia brangių kompiuterinių efektų – užtenka intriguojančio scenarijaus ir meistriškai kuriamos atmosferos.
Išvarymas (The Conjuring, 2013)
Režisierius James Wan jau seniai užsitarnavo šiuolaikinio komercinio siaubo kino meistro titulą, o ši juosta neabejotinai yra viena geriausių jo karjeroje. Remdamasis neva tikrais garsiausių pasaulio paranormalių reiškinių tyrėjų Edo ir Lorenos Vorenų užrašais, filmas nukelia mus į aštuntojo dešimtmečio pradžią. Čia didelė, mylinti šeima persikrausto į seną sodybą ir netrukus tampa be galo piktos ir destruktyvios demoniškos esybės taikiniu.
Nors iš pirmo žvilgsnio siužetas gali skambėti kaip dar viena banali istorija apie apsėstą seną namą, filmo išpildymas ir režisūra yra tiesiog nepriekaištingi. Wan naudoja tradicinius gąsdinimo elementus – lėtai girgždančias duris, šešėlius kampuose, staigius plojimus iš tamsos – tačiau daro tai su tokiu ritmu ir vizualiniu išradingumu, kad žiūrovas netenka bet kokio saugumo jausmo. Skirtingai nei daugelis kitų šio žanro atstovų, Išvarymas skiria laiko personažų vystymui, leidžia mums nuoširdžiai rūpintis šeimos likimu, todėl jų patiriamas košmaras tampa kur kas asmeniškesnis.
Švytėjimas (The Shining, 1980)
Joks geriausių ir labiausiai nerimą keliančių siaubo filmų sąrašas tiesiog negali apsieiti be šio Stanley Kubrick kino šedevro, pastatyto pagal Stepheno Kingo romaną. Tai pasakojimas apie rašytoją Džeką Torensą, kuris kartu su žmona ir mažu sūnumi sutinka prižiūrėti atokų, prabangų viešbutį kalnuose ne sezono metu. Prasidėjus atšiauriai žiemai, jie tampa visiškai atkirsti nuo civilizacijos ir išorinio pasaulio. Ilgainiui spengianti izoliacija, kūrybinė krizė ir tamsi, kraujo pilna viešbučio istorija pradeda negrįžtamai griauti pagrindinio veikėjo protą.
Šis filmas yra lėto degimo psichologinio siaubo etalonas visam pasauliui. Tobula kadrų simetrija, nervus draskanti, atšiauri muzika, neįprasti kameros sekimo judesiai tuščiais koridoriais ir stulbinanti, šiurpinanti Džeko Nikolsono vaidyba sukuria tikro košmaro jausmą. Filmas meistriškai tyrinėja alkoholizmo, smurto šeimoje ir paranojos temas, įrodydamas, kad net be jokių pigių triukų ar tamsoje slypinčių pabaisų, izoliuotas žmogaus protas gali tapti pačiu baisiausiu įmanomu kalėjimu.
Skambutis (The Ring, 2002)
Tai garsaus japoniško kino hito perdirbinys, kuris savo pasirodymo metu padarė didžiulę įtaką visam Vakarų siaubo žanrui. Istorijos prielaida iš pažiūros atrodo paprasta, bet ji yra mirtinai efektyvi: egzistuoja paslaptinga vaizdo kasetė, pilna siurrealistinių ir makabriškų, sapnus primenančių vaizdų. Ją peržiūrėjęs žmogus netrukus sulaukia telefono skambučio ir išgirsta tylų vaikišką balsą, kuris praneša, kad jam liko gyventi lygiai septynios dienos.
Šis kūrinys išsiskiria savo drėgna, pilka, šalta ir giliai depresyvia vizualine estetika. Atmosfera ekrane primena nuolat besitęsiantį, niūrų rudens rytą, persmelktą neišvengiamos mirties nuojautos. Vaizdai pačioje prakeiktoje kasetėje yra taip giliai trikdantys, kad jie tiesiog įsirėžia į smegenis ir persekioja dar ilgai po peržiūros. Filmas genialiai žaidžia technologijų baimėmis ir laiko tiksėjimo jausmu, sukeldamas žiūrovui tikrą baimės ir dusinančios panikos priepuolį, ypač kai ekrane pasirodo kraupioji Samara, laužanti fizikos dėsnius.
Kaip pasiruošti tikram siaubo maratonui?
Jei esate pasiryžę išbandyti savo nervų stiprumą ir planuojate peržiūrėti kelis ar net visus šiuos filmus, turėtumėte tinkamai tam pasiruošti. Neteisinga, triukšminga aplinka gali sugadinti net ir patį baisiausią filmą, todėl pateikiame kelis svarbius patarimus, kaip maksimizuoti savo siaubo patirtį:
- Sukurkite tinkamą atmosferą: Siaubo filmus privaloma žiūrėti visiškoje tamsoje. Užtraukite naktines užuolaidas, išjunkite visas kambario šviesas ir izoliuokite save nuo bet kokių išorinių trukdžių. Išneškite į kitą kambarį mobiliuosius telefonus ir išjunkite pranešimus. Jūsų dėmesys turi būti šimtu procentų sutelktas tik į ekraną.
- Pasirūpinkite garso kokybe: Garsas sudaro mažiausiai penkiasdešimt procentų geros siaubo filmo patirties. Aukštos kokybės erdvinio garso sistema arba tikrai geros, aplinkos triukšmą slopinančios ausinės yra tiesiog būtinos. Būtent spengianti tyla, subtilūs fono triukšmai ar staigūs, disonuojantys akordai priverčia širdį plakti greičiau.
- Atsakingai pasirinkite kompaniją: Spręskite patys, ar norite filmą išgyventi visiškai vieni, ar su draugais. Žiūrėjimas vienam drastiškai padidina baimės lygį, nes neturite su kuo pasidalinti kaupiama įtampa. Tuo tarpu žiūrėjimas su tylesne, įsijautusia kompanija gali suteikti savotiško psichologinio komforto, tačiau draugai privalo gerbti kino seanso taisykles ir netriukšmauja, kad nesugadintų trapios filmo atmosferos.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl žmonėms apskritai patinka žiūrėti siaubo filmus?
Psichologai ir neuromokslininkai teigia, kad siaubo filmų žiūrėjimas suteikia savotišką adrenalino, dopamino ir endorfinų pliūpsnį saugioje, kontroliuojamoje aplinkoje. Tai leidžia mūsų smegenims išgyventi primityvias evoliucines „kovos arba pabėgimo“ reakcijas, pasąmoningai žinant, kad realus pavojus gyvybei negresia. Po intensyvios peržiūros sekantis palengvėjimo jausmas veikia kaip natūralus ir labai galingas streso bei susikaupusios įtampos mažintojas.
Ar dažnas tokių ekstremalių filmų žiūrėjimas gali pakenkti psichikai?
Sveikiems suaugusiems žmonėms siaubo filmai paprastai neturi jokio ilgalaikio neigiamo poveikio. Visgi, itin jautriems asmenims, sergantiems nerimo sutrikimais, depresija ar kenčiantiems nuo panikos atakų, rekomenduojama labai atsargiai rinktis žiūrimą turinį. Ypač intensyvūs vizualiniai ir garsiniai dirgikliai, manipuliuojantys pasąmoninėmis baimėmis, gali laikinai paaštrinti simptomus arba išprovokuoti nemigą.
Koks esminis skirtumas tarp psichologinio siaubo ir skerdynių („slasher“) žanro?
Psichologinis siaubas daugiausia remiasi žiūrovo baime dėl to, ko jis ekrane aiškiai nemato. Jis subtiliai manipuliuoja protu, kuria paranoją, izoliacijos jausmą ir dviprasmybę, verčia abejoti pačių personažų sveiku protu. Tuo tarpu „slasher“ tipo filmai (pavyzdžiui, „Helovinas“ ar „Penktadienis 13-oji“) dažniausiai fokusuojasi į fizinį smurtą, atvirą vizualų kraujo demonstravimą ir vieną nesustabdomą žudiką, kuris po vieną brutaliai medžioja savo aukas.
Ką daryti, jei po sunkaus filmo peržiūros negaliu atsipalaiduoti ir užmigti?
Geriausias ir greičiausias būdas atsikratyti kaustančios baimės – kardinaliai pakeisti smegenų veiklos fokusą ir grąžinti jas į realybę. Pasižiūrėkite labai lengvą komediją, paklausykite raminančios, džiaugsmingos muzikos arba pažiūrėkite „Youtube“ vaizdo įrašus apie tai, kaip tas pats siaubo filmas buvo kuriamas („užkulisiai“). Matant, kaip pamėklėmis persirengę aktoriai juokiasi ir geria kavą tarp baisių scenų dublių, jūsų smegenims bus daug lengviau racionaliai suvokti, kad visas patirtas siaubas tebuvo talentingų žmonių sukurta fikcija.
Kas toliau: kur ieškoti dar ekstremalesnių pojūčių?
Kai tradicinio Holivudo kino ir žinomiausių nepriklausomų kūrėjų juostos nebesukelia pakankamo širdies virpulio ir tampa nuspėjamos, drąsiausiems žiūrovams atsiveria durys į dar tamsesnius, nišinius kinematografijos ir modernių pramogų pasaulio kampelius. Pasaulis yra pilnas drąsių kūrėjų, kurie be jokių skrupulų peržengia bet kokias cenzūros ar socialinio komforto ribas, kurdami turinį, kurio masinis žiūrovas niekada neišvys didžiuosiuose komerciniuose kino teatruose.
Visų pirma, tikriems adrenalino fanatikams verta atkreipti gilų dėmesį į tarptautinį, ypač Azijos ir Europos, kiną. Pietų Korėjos ir Japonijos kino pramonė jau kelis dešimtmečius pasaulyje garsėja tuo, kad geba sukurti neįtikėtinai makabriškas, psichologiškai painias ir giliai slegiančias istorijas. Ten ribos tarp gėrio ir blogio yra visiškai ištrinamos, o moralinės dilemos drasko širdį. Europos šalių, ypač Prancūzijos ir Ispanijos, ekstremalusis pogrindžio kinas taip pat nuolat siūlo beprecedentį realizmą ir emocinį bei vizualinį brutalumą, kuris meta maksimalų iššūkį pačiam žiūrovo ištvermingumui ir pasaulėžiūrai.
Tiems, kurie nori dar gilesnės interakcijos ir tiesioginio panirimo į tamsą, atsiveria modernaus interaktyvaus siaubo pasaulis. Naujos kartos išgyvenimo siaubo kompiuteriniai žaidimai, ypač tie, kurie žaidžiami naudojant virtualios realybės (VR) akinius, paverčia žmogų ne tik pasyviu stebėtoju saugioje sofoje, bet ir tiesioginiu, aktyviu košmaro dalyviu. Kai pačiam tenka slėptis virtualioje spintoje, realiai sulaikius kvėpavimą ir per ausines girdint už durų klaidžiojančio monstro alsavimą, paprastų kino filmų sukelta baimė gali pasirodyti tik kaip labai lengvas ir nekaltas apšilimas.
Galiausiai, pasaulyje ir net Lietuvoje sparčiai populiarėja imersinis teatras bei itin ekstremalūs, suaugusiems skirti išgyvenimo kambariai. Juose profesionalūs aktoriai, tamsa ir apgalvotos, bauginančios dekoracijos priverčia žmogų atsidurti tikro siaubo filmo centre realiame gyvenime, kur tenka priimti sprendimus patiriant milžinišką stresą. Visa tai tik dar kartą įrodo, kad giliai užkoduotas mūsų psichologinis poreikis saugiai tyrinėti savo baimių ribas ir žaisti su mirties idėja niekada neišblėsta – laikui bėgant, šis poreikis evoliucionuoja, įgaudamas vis naujas, dar išradingesnes, technologiškai pažangesnes ir emociškai paveikesnes formas.
