Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kartu su politine laisve į šalį plūstelėjo ir visiškai naujas, nepatirtas, laukinis kapitalizmas, kuris kardinaliai pakeitė žmonių kasdienybę, vertybes, o ypač – spintos turinį. Dešimtmetis, prasidėjęs 1990-aisiais, tapo ne tik valstybės atkūrimo, bet ir milžiniškų kultūrinių, socialinių bei vizualinių transformacijų epocha. Po ilgų sovietinio deficito dešimtmečių, kai vienodos, niūrios spalvos ir formos drabužiai buvo liūdna kasdienybė, Lietuvos gyventojai staiga gavo galimybę eksperimentuoti, išsiskirti ir parodyti save pasauliui. Šis laikotarpis šiandien dažnai kelia dviprasmiškus jausmus: vieniems tai begalinė nostalgija, primenanti nerūpestingą jaunystę, laisvės skonį ir pirmąjį prisilietimą prie Vakarų pasaulio, kitiems – visiška stiliaus katastrofa, perpildyta beskonybės, pigių padirbinių ir keistų mados sprendimų. Tačiau negalima paneigti vieno nenuginčijamo fakto: to meto stilius buvo unikalus, autentiškas reiškinys, atspindėjęs pereinamojo laikotarpio dvasią. Joje neatsiejamai susimaišė begalinis noras išsiskirti, vis dar ribotos finansinės galimybės ir staiga užklupusi milžiniška, necenzūruota vakarietiškos popkultūros įtaka.
Gariūnų fenomenas ir masinė mados kultūra
Jei reikėtų įvardinti vieną vietą, kuri labiausiai formavo ir diktavo 1990-ųjų Lietuvos mados veidą, tai neabejotinai būtų Gariūnų turgavietė. Tuo metu tai buvo toli gražu ne paprastas turgus, o ištisa ekonominė ekosistema, diktavusi gatvės tendencijas, kūrusi naujus verslininkus ir rengusi kone visą šalį – nuo paprastų darbininkų iki populiariosios muzikos atlikėjų. Būtent iš Lenkijos, Turkijos, Vengrijos, o vėliau ir iš Kinijos atvežtos prekės tapo Lietuvos gatvių mados fundamentu. Gariūnuose nebuvo prabangių, išpuoselėtų vitrinų ar mados žurnalų patarimų – čia karaliavo iš automobilių bagažinių bei metalinių kioskų parduodami drabužiai, o matavimasis vykdavo tiesiog lauke. Net ir spaudžiant žiauriam žiemos šalčiui, pirkėjai drąsiai stebdavosi ant kartono gabalėlio, kad pasimatuotų naujus džinsus, kol pardavėjas juos dangstydavo sena paklode.
Ši unikali turgavietės kultūra į Lietuvos gatves atnešė savitų stiliaus elementų, kurie tapo nepaneigiama to meto vizitine kortele:
- Padirbti prekių ženklai: Gatvėse mirgėjo sportiniai drabužiai su užrašais „Abibas“, „Adibas“, „Nkie“, „Reabok“ ar „Puma“, kurių logotipai dažnai buvo iškraipyti, su papildomomis raidėmis, bet tai mažai kam rūpėjo. Svarbiausia buvo turėti drabužį, kuris bent iš tolo priminė vakarietišką originalą ir atrodė „firminis“.
- Legendiniai megztiniai: Neįmanoma kalbėti apie 90-uosius ir nepaminėti garsiųjų turkiškų megztinių su užrašu „Boys“ ar įvairiais sudėtingais, spalvotais geometriniais raštais. Juos vilkėjo visi: vyrai, moterys ir vaikai. Tai buvo universalus drabužis, tinkantis ir į mokyklą, ir į darbą, ir į šventę.
- Džinsų revoliucija: Virti, balinti (vadinamieji „virtūzai“), tiesaus kirpimo ar „bananų“ formos džinsai buvo absoliutus hitas. Kuo daugiau kniedžių, blizgių užtrauktukų, diržų ir keistų raštų turėjo džinsinis švarkas ar kelnės, tuo madingiau ir prabangiau atrodė jo savininkas.
Sportiniai kostiumai: nuo patogumo iki socialinio statuso
Nors Vakarų pasaulyje sportinis kostiumas (liaudyje paprasčiausiai vadinamas „treningu“) buvo skirtas išskirtinai sporto salei, bėgiojimui parke ar jaukiam poilsiui namuose, Lietuvoje 90-aisiais jis įgavo visiškai kitą prasmę. Treningas staiga tapo gatvės mados, savotiško jėgos autoriteto, vyriškumo ir net tam tikros subkultūros, susijusios su šešėliniu pasauliu, simboliu. Blizgūs, šiugždantys, sintetiniai, neoninių spalvų blokais marginti sportiniai kostiumai buvo dėvimi visur – nuo naktinių klubų ir kavinių iki giminių susibūrimų ar net oficialių vizitų. Derinys, kai prie sintetinio sportinio kostiumo vyrai audavosi klasikinius, smailianosius odinius batus (dažnai vadinamus „tufeliais“) ir pasipuošdavo masyvia auksine grandinėle, šiandien sukelia nuoširdžią šypseną. Tačiau tuomet tai buvo visiškai normalus, netgi prestižinis, „kieto“ vyro įvaizdis, bylojantis apie drąsą ir gebėjimą „suktis“ besikeičiančioje visuomenėje.
Moteriškas 1990-ųjų garderobas: drąsa, ryškumas ir jokių taisyklių
Moterys ir merginos Lietuvoje po ilgo pilkumo, uniformų ir apribojimų periodo pagaliau gavo progą laisvai eksperimentuoti, todėl jų stilius tapo ypač eklektiškas, drąsus ir kartais net šokiruojantis. Klasikinė stiliaus taisyklė „mažiau yra daugiau“ 1990-aisiais visiškai negaliojo ir buvo pamiršta. Priešingai – reikėjo kuo daugiau spalvų, kuo masyvesnių detalių, kuo ryškesnio makiažo ir kuo daugiau dėmesio atkreipiančių aksesuarų. Grožio salonai ir kirpyklos išgyveno tikrą aukso amžių. Plaukų madoje be konkurencijos karaliavo cheminis sušukavimas, suteikiantis maksimalią apimtį. Kasdienybe tapo milžiniški plaukų lankeliai, ryškios aksominės gumytės ir vadinamosios „šlapio efekto“ garbanos, kurias merginos formuodavo litrais pildamos stipriausios fiksacijos plaukų laką, kad šukuosena išsilaikytų net ir siautulingiausioje diskotekoje.
Tamprės, platformos ir neoninės spalvos
Moterų ir merginų spintose dominavo keli esminiai elementai, be kurių nebuvo įsivaizduojama jokia madinga asmenybė ir kurie formavo unikalų, kartais rėžiantį akį, moterišką to meto siluetą:
- Spalvotos tamprės (timpos): Neoninės rožinės, ryškiai salotinės, citrininės geltonos ar zebrų, leopardų raštais margintos elastano tamprės buvo kasdienybė. Jos buvo drąsiai derinamos su ilgais, plačiais, keliais dydžiais per dideliais marškinėliais (dažnai su Mikio Mauso ar kitais animaciniais printais) arba storais megztiniais. Tai buvo ne tik patogu, bet ir klykiančiai ryšku.
- Batai su platformomis: Milžiniškos, kartais net 10 ar 15 centimetrų siekiančios sunkios platformos buvo neatsiejamas naktinio gyvenimo ir diskotekų atributas. Įkvėptos pasaulinę šlovę pasiekusios merginų grupės „Spice Girls“, lietuvaitės drąsiai avėjo šiuos batus, mokėsi su jais šokti, net jei su tokia avalyne buvo tiesiog sunku išlaikyti pusiausvyrą gatvėje.
- Trumpi topai ir atidengti pilvai: Marškinėliai, pasibaigiantys gerokai virš bambos, dažnai derinami su džinsais itin aukštu liemeniu arba trumpais sijonais, atkeliavo tiesiai iš užsienietiškų vaizdo klipų ir labai greitai prigijo Lietuvos miestų gatvėse vasaros metu.
- Plačiupečiai švarkai: Palikimas iš 80-ųjų pabaigos vis dar gyvavo ir neturėjo ketinimų trauktis. Klasikiniai švarkai su masyviais, nenatūraliai dideliais pečių pakietinimais suteikdavo moters siluetui griežtumo, vyriškumo ir buvo dėvimi net ir laisvalaikiu prie visiškai paprastų džinsų ar sijonų.
Vakarų popkultūros įtaka ir nauji grožio standartai
Viena didžiausių jėgų, iš pagrindų formavusių 90-ųjų madą Lietuvoje, buvo staiga atsivėręs milžiniškas, necenzūruojamas informacijos srautas iš Vakarų. Televizija tapo plačiu langu į pasaulį, kurio lietuviai anksčiau tiesiog nematė arba matė tik nuotrupas. Kabelinė televizija atvedė muzikinius kanalus, tokius kaip MTV, kurie transliavo ne tik naujausią muziką, bet ir demonstruodavo visiškai naują gyvenimo būdą. Kiekvienas naujas muzikinis vaizdo klipas ar populiarus jaunimo serialas atnešdavo naują mados bangą, kuri per kelias savaites pasiekdavo ir Lietuvos miestų, ir atokiausių miestelių gatves. Vietos siuvėjos ir turgų prekeiviai žaibiškai prisitaikė prie naujų visuomenės poreikių, stengdamiesi nukopijuoti tai, ką žmonės matė mažuose savo televizorių ekranuose.
Muzikos žvaigždės ir televizijos serialai kaip pagrindiniai stiliaus gidai
Paaugliai ir jaunimas savo stilių tiesiogiai kopijavo nuo savo muzikinių ir televizijos dievukų. Kultinės grupės „Nirvana“ ir jos lyderio Kurt Cobain išpopuliarintas grandžo (grunge) stilius į Lietuvą atnešė languotų flanelinių marškinėlių, apdriskusių, purvinų džinsų, išsitempusių megztinių ir sunkių, kareiviškų batų (vadinamųjų „kerzų“) madą. Tai buvo paaugliško maišto, liūdesio ir neformalumo išraiška, kuri labai traukė laisvės ieškantį jaunimą. Tuo tarpu visų žiūrimas serialas „Beverli Hilsas, 90210“ diktavo visiškai kitokią – nerūpestingo, saulėto amerikietiško auksinio jaunimo – madą. Džinsiniai šortai, trumpos suknelės su smulkiais gėlių raštais, balti, prigludę marškinėliai, beisbolo kepuraitės ir stambūs, balti sportbačiai tapo siekiamybe ir svajonių įvaizdžiu daugeliui moksleivių. Ne ką mažesnę įtaką vyresnio amžiaus moterims darė ir Pietų Amerikos muilo operos. Iš ten Lietuvos moterys skolinosi idėjas šventinėms pūstoms suknelėms, stambiems, auksą imituojantiems papuošalams ir itin ryškiam lūpų bei akių kontūrui.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie 90-ųjų madą Lietuvoje
- Ar tiesa, kad 90-aisiais vyrai dėvėjo sportinius kostiumus net ir formaliomis ar šventinėmis progomis?
Taip, tai yra viena iš labiausiai įsimintinų, autentiškų to meto Lietuvos stiliaus detalių. Dėl riboto prieinamumo prie kokybiškų klasikinių drabužių ir tuo metu klestėjusios savotiškos „kieto vyro“ įvaizdžio kultūros, kokybiškas (arba bent jau taip atrodantis) sportinis kostiumas buvo laikomas didelės prabangos, geros finansinės padėties ir aukšto socialinio statuso simboliu. Todėl nieko nestebino vaizdas, kai su sportiniu kostiumu vyrai ateidavo į naktinį klubą, gimtadienio vakarėlį ar net vestuves.
- Kokie batai buvo patys populiariausi ir labiausiai geidžiami šiame dešimtmetyje?
Avalynės mada buvo itin kontrastinga ir padalinta į kelias stovyklas. Moterys masiškai avėjo ilgaaulius arba pusbačius su itin aukštomis, masyviomis platformomis. Tarp jaunimo, ypač priklausančio roko, metalo ar grandžo subkultūroms, be konkurencijos karaliavo masyvūs kareiviški batai, vadinamieji „kerzai“, kurie buvo nešiojami net ir karštą vasarą. Taip pat masiškai populiarūs buvo įvairūs garsių firmų sportbačių padirbiniai, kurie buvo kasdienis pasirinkimas visiems sluoksniams.
- Iš kur lietuviai gaudavo madingų drabužių, jei tuo metu dar nebuvo didelių, modernių prekybos centrų?
Absoliutus mados ir prekybos centras buvo atviri turgūs, iš kurių pats garsiausias ir didžiausias – Gariūnai. Tai buvo vieta, kur suplaukdavo prekės iš kaimyninių šalių. Taip pat labai greitai pradėjo klestėti dėvėtų drabužių parduotuvės, liaudyje meiliai vadinamos „kuistukėmis“, kur stilingas jaunimas valandų valandas ieškodavo originalių, vakarietiškų etikečių, originalių „Levi’s“ džinsų ar nematytų marškinių. Daugelis moterų vis dar labai aktyviai pačios siūdavosi ar megzdavosi drabužius, kantriai bandydamos atkurti užsienio mados žurnaluose, pavyzdžiui, „Burda“, matytus modelius.
- Koks makiažas ir kokios šukuosenos dominavo 1990-aisiais?
Grožio sferoje dominavo visiškas ryškumas ir kontrastingumas, natūralumas nebuvo vertinamas. Moterys drąsiai dažė lūpas tamsiai rudais, plytiniais arba tamsiai vyšniniais lūpų dažais. Būtinas atributas – tamsus lūpų pieštukas, kuris stipriai išsiskirdavo iš lūpų fono. Akys būdavo gausiai ryškinamos mėlynais, smaragdo žaliais ar baltais perlamutriniais šešėliais. Šukuosenose vyravo apimtis – ilgalaikis cheminis sušukavimas, stipriai suveltų plaukų šaknys („načiosas“), stori kirpčiukai ir milžiniški kiekiai plaukų lako, kad ši konstrukcija atlaikytų bet kokį vėją.
Kaip 90-ųjų estetika grįžta į šiuolaikines spintas
Mada nuolat sukasi ratu, ir tai, kas dar palyginti neseniai atrodė kaip visiška stiliaus katastrofa, prasto skonio apraiška ar tiesiog keistas pereinamojo laikotarpio nesusipratimas, šiandien vėl galingai užkariauja pasaulio mados sostinių podiumus ir Lietuvos didmiesčių gatves. Šiuolaikiniai mados kūrėjai ir patys garsiausi, prabangiausi mados namai, tokie kaip „Balenciaga“, „Gucci“ ar „Vetements“, atvirai ir nuolat semiasi įkvėpimo iš postsovietinio, 90-ųjų Rytų Europos gatvės stiliaus. Tai puikiai įrodo, kad šis sudėtingas ir spalvingas dešimtmetis paliko neišdildomą, gilų pėdsaką globalioje stiliaus ir kultūros istorijoje, kurio neįmanoma tiesiog ištrinti.
Šiandienos Z kartos jaunimas, kuris dažnai net nebuvo gimęs tuo laukiniu Lietuvos dešimtmečiu, nepaprastai drąsiai ir entuziastingai perima to meto vizualinius atributus. Vadinamieji mamos džinsai („mom jeans“), išsiskiriantys itin aukštu liemeniu ir platesniu kirpimu klubų srityje, grubūs, masyvūs sportbačiai („chunky sneakers“), trumpi, pilvą apnuoginantys marškinėliai ir netgi sintetiniai, ryškių spalvų sportiniai vintažiniai švarkai vėl tapo geidžiamiausiomis jaunosios kartos garderobo detalėmis. Esminis skirtumas yra tik tas, kad šiandien šie 90-ųjų elementai derinami daug apgalvočiau, ironiškiau, subtiliau maišant juos su modernia, minimalistine klasika, tvarios mados idėjomis ir kur kas aukštesnės kokybės audiniais.
Atidžiau pažvelgę į gatvės stiliaus fotografijas šiuolaikiniame Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, vėl galime pastebėti apdriskusių odinių striukių ir languotų flanelinių marškinių derinius, kurie nostalgija dvelkia atgal į grandžo aukso amžių. Plaukų aksesuarai – didelės, minkštos medžiaginės gumytės ir didžiuliai plastikiniai plaukų segtukai (vadinamieji „krabai“) – iš močiučių stalčių pergalingai grįžo į populiariausių parduotuvių lentynas. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad 1990-ųjų mada Lietuvoje nebuvo tik trumpalaikis, atsitiktinis pasiklydimas stiliaus labirintuose ar deficito padarinys. Tai buvo drąsus vizualinis išsilaisvinimo aktas, kurio kultūrinis palikimas, atidžiai nuvalius prastos kokybės ir nepritekliaus dulkes, atgimė kaip galinga, nostalgiška ir be galo stilinga šiuolaikinės, modernios mados srovė, jungianti skirtingas kartas.
