Nors daugelis lietuvių vis dar su nostalgija prisimena litą, nuo istorinės 2015-ųjų sausio 1-osios, kai Lietuva oficialiai tapo devynioliktąja euro zonos nare, praėjo jau beveik dešimtmetis. Šis sprendimas buvo ne tik politinis žingsnis gilyn į Vakarų ekonominę erdvę, bet ir didžiulis pokytis kiekvieno šalies gyventojo piniginėje. Pradinis nerimas dėl kainų apvalinimo, sudėtingas pereinamasis laikotarpis ir nuolatiniai ginčai, ar tikrai „kainos eurais tapo tokios pat, kokios buvo litais“, netyla iki šiol. Norint objektyviai įvertinti euro įtaką, būtina atsiriboti nuo emocijų ir pažvelgti į statistiką, makroekonominius rodiklius bei realų perkamosios galios pokytį per šį laikotarpį.
Istorinis kontekstas: kodėl ir kada atsisveikinome su litu
Lietuvos kelias į euro zoną nebuvo lengvas ir tiesus. Pirmasis bandymas įsivesti bendrąją Europos valiutą buvo planuotas dar 2007 metais, tačiau tuomet šaliai nepavyko suvaldyti infliacijos rodiklių, ir sprendimas buvo atidėtas. Galutinė ir sėkminga data – 2015 m. sausio 1 d. Tuo metu nustatytas neatšaukiamas lito ir euro keitimo kursas, kuris visam laikui įsirėžė į daugelio atmintį: 1 euras lygus 3,45280 lito.
Šis kursas nebuvo atsitiktinis – litas su euru buvo susietas fiksuotu kursu jau nuo 2002 metų, todėl verslas ir gyventojai techniškai jau gyveno „euro zonos prieangyje“. Pagrindinis euro įvedimo tikslas buvo užtikrinti finansinį stabilumą, sumažinti valiutos keitimo kaštus verslui, pritraukti daugiau užsienio investicijų ir gauti pigesnį skolinimąsi tarptautinėse rinkose. Tačiau eiliniam vartotojui šie makroekonominiai argumentai dažnai nublankdavo prieš baimę, kad prekybininkai pasinaudos proga nesąžiningai pakelti kainas.
Kainų pokyčiai: mitai ir realybė
Vienas gajausių mitų, kurį vis dar galima išgirsti buitinėse diskusijose, yra teiginys, kad „tai, kas kainavo litais, dabar tiek pat kainuoja eurais“. Tai reikštų, kad kainos padidėjo beveik 3,5 karto. Statistikos departamento ir ekonomistų duomenys rodo, kad toks drastiškas šuolis bendrame lygmenyje neįvyko, tačiau tam tikruose sektoriuose kainų augimas buvo išties spartus.
Analizuojant kainų pokyčius, svarbu išskirti kelis etapus ir veiksnius:
- Suapvalinimo efektas: Pirmaisiais metais po euro įvedimo (2015–2016 m.) oficiali infliacija buvo minimali, tačiau vartotojai jautė „suapvalinimo efektą“. Pavyzdžiui, kava kavinėje, kainavusi 3,50 Lt, logiškai turėjo kainuoti apie 1 eurą, tačiau greitai jos kaina šoktelėjo iki 1,20–1,50 Eur. Tai ypač pasijuto smulkių paslaugų ir prekių sektoriuje.
- Paslaugų brangimas: Didžiausią kainų šuolį per šį laikotarpį patyrė paslaugų sektorius. Kirpyklos, restoranai, būsto remontas ir nuoma pabrango labiausiai. Tai lėmė ne tiek pati valiuta, kiek sparčiai augantys atlyginimai. Paslaugų savikainoje didžiąją dalį sudaro darbo užmokestis, todėl kylant algoms, neišvengiamai kyla ir paslaugų kainos.
- Pasaulinės tendencijos: Svarbu suprasti, kad per laikotarpį nuo 2015 m. įvyko ne viena pasaulinė krizė. COVID-19 pandemija, energetikos kainų šuolis 2022 metais ir tiekimo grandinių sutrikimai lėmė rekordinę infliaciją visoje Europoje, nepriklausomai nuo naudojamos valiutos.
Maisto produktų ir pirmo būtinumo prekių kainų dinamika
Maisto produktai yra ta kategorija, kurią gyventojai stebi atidžiausiai. Lyginant 2014 m. pabaigos kainas su dabartinėmis, matomas akivaizdus augimas, tačiau jis nėra tolygus. Pieno produktai, duona ir mėsa brango nuosaikiau nei, pavyzdžiui, daržovės ar kava.
Ekonomistai pastebi, kad Lietuvoje maisto kainos sparčiau vijosi Europos Sąjungos vidurkį. Jei prieš įvedant eurą Lietuva buvo viena pigiausių šalių bendrijoje, tai dabar pagal maisto kainų lygį mes esame priartėję prie ES vidurkio. Tai natūralus ekonominės konvergencijos procesas: bendroje rinkoje kainos linkusios susilyginti greičiau nei atlyginimai.
Atlyginimų augimas: ar įperkame daugiau?
Kalbėti apie kainų kilimą be atlyginimų konteksto būtų neteisinga. Būtent pajamų augimas yra esminis rodiklis, leidžiantis įvertinti, ar euro įvedimas buvo naudingas. 2014 metais minimali mėnesinė alga (MMA) Lietuvoje siekė apie 290 eurų (1000 litų), o vidutinis darbo užmokestis „į rankas“ buvo apie 550 eurų.
Šiandien šie skaičiai pasikeitė neatpažįstamai:
- Minimali alga išaugo daugiau nei trigubai.
- Vidutinis darbo užmokestis padidėjo daugiau nei dvigubai ir viršijo daugelio lūkesčius.
- Senatvės pensijos taip pat augo sparčiau nei vidutinė infliacija per visą dešimtmetį.
Nors kainos tikrai pakilo, statistika rodo, kad vidutinio lietuvio perkamoji galia šiandien yra gerokai didesnė nei lito laikais. Už vidutinį atlyginimą šiandien galima įsigyti daugiau degalų, mėsos ar buitinės technikos nei 2014 metais. Išimtis – nekilnojamasis turtas didmiesčiuose ir specifinės paslaugos, kurios brango sparčiau nei vidutinės pajamos.
Psichologinis aspektas ir „euro iliuzija“
Įdomus fenomenas, lydintis euro įvedimą, yra psichologinis kainų vertinimas. Eurais išreikštos kainos skaitine verte atrodo mažesnės nei litais (dėl dalijimo iš 3,45), todėl vartotojai dažnai linkę išleisti daugiau. Tai vadinama „pinigų iliuzija“. Pavyzdžiui, išleisti 10 eurų pietums atrodo psichologiškai lengviau nei išleisti 35 litus, nors vertė yra panaši.
Be to, žmonės linkę pastebėti ir prisiminti kainų kilimą (pavyzdžiui, pabrangusį sūrį), bet rečiau fiksuoja kainų stabilumą ar mažėjimą (pavyzdžiui, atpigusią elektroniką, drabužius ar telekomunikacijų paslaugas). Tai sukuria subjektyvų pojūtį, kad „viskas pabrango“ labiau nei rodo oficiali statistika.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Koks tiksliai buvo lito ir euro keitimo kursas?
Lietuvoje įvedant eurą buvo nustatytas neatšaukiamas kursas: 1 EUR = 3,45280 LTL. Šis kursas buvo naudojamas perskaičiuojant visas sąskaitas, atlyginimus, pensijas ir kainas parduotuvėse.
Ar tiesa, kad kainos po euro įvedimo padvigubėjo?
Oficiali statistika to nepatvirtina. Nors kai kurios paslaugos (kavinės, kirpyklos) pabrango 50–100 proc. ar daugiau per dešimtmetį, daugelio prekių kainos augo nuosaikiau. Bendra infliacija per šį laikotarpį buvo didelė, tačiau vidutinis atlyginimas augo dar sparčiau, todėl perkamoji galia padidėjo.
Kodėl kavinėse ir restoranuose kainos kilo labiausiai?
Paslaugų sektoriuje didžiausią sąnaudų dalį sudaro darbuotojų atlyginimai. Kadangi Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį sparčiai kilo tiek minimali, tiek vidutinė alga, verslininkai buvo priversti kelti paslaugų kainas, kad galėtų išlaikyti darbuotojus ir mokėti jiems konkurencingus atlyginimus.
Ar dar galima kur nors išsikeisti litus į eurus?
Taip, Lietuvos bankas neterminuotai keičia litus į eurus. Tai galima padaryti Lietuvos banko kasose Vilniuje ir Kaune. Komerciniai bankai šią paslaugą teikė tik ribotą laiką po euro įvedimo.
Ekonominis saugumas ir integracija į Vakarus
Vertinant euro įvedimą, negalima apsiriboti tik kainų etiketėmis parduotuvėje. Euras Lietuvai suteikė tai, ko nebuvo įmanoma nusipirkti už litus – finansinį saugumą ir pigesnį skolinimąsi valstybės mastu. Buvimas euro zonoje veikia kaip savotiškas skydas krizių metu. Pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos metu Europos Centrinio Banko politika leido Lietuvai skolintis lėšas ekonomikos skatinimui už rekordines žemas palūkanas.
Taip pat išnyko valiutos keitimo rizika verslui, prekiaujančiam su pagrindiniais partneriais Europoje. Tai paskatino eksportą ir integraciją į bendrą rinką. Nors nostalgija litui išlieka kaip tautinio identiteto dalis, pragmatiškas žvilgsnis rodo, kad be euro Lietuvos ekonomikos augimas pastarąjį dešimtmetį būtų buvęs lėtesnis, o palūkanos būsto paskoloms ar verslo kreditams – tikėtina, didesnės.
Apibendrinant dešimtmetį su euru, matome transformaciją iš pigios darbo jėgos ir žemų kainų šalies į valstybę, kurioje sparčiai auga pajamos, bet kartu ir pragyvenimo kaštai. Tai yra natūrali stiprėjančios ekonomikos kaina. Nors skaičiai kainų etiketėse šiandien atrodo didesni nei 2014-aisiais perskaičiavus iš litų, svarbiausias rodiklis išlieka tai, kiek realių gėrybių gali įsigyti gyventojas už savo mėnesio atlyginimą – ir šis rodiklis, nepaisant visų infliacijos bangų, yra teigiamas.
