Lietuviškas kinas dažnai apibūdinamas kaip gilus, poetiškas ir vizualiai iškalbingas, tačiau daugelis žiūrovų vis dar nėra atradę tikrųjų šios meno šakos brangakmenių. Nors Holivudo produkcija dominuoja kino teatrų repertuaruose, nacionalinis kinas siūlo unikalią galimybę pažvelgti į mūsų pačių istoriją, identitetą ir pasaulėjautą per didįjį ekraną. Nuo sovietmečio cenzūros gniaužtuose gimusių metaforinių šedevrų iki šiuolaikinių, tarptautiniuose festivaliuose pripažintų darbų – Lietuvos kinematografija turi ką pasiūlyti kiekvienam skoniui. Šiame straipsnyje apžvelgsime filmus, kurie ne tik formavo lietuvišką kultūrinę sąmonę, bet ir paliko ryškų pėdsaką pasaulio kino žemėlapyje. Tai nėra tiesiog rekomendacijų sąrašas; tai kvietimas į kelionę laiku ir jausmais, kurią privalote patirti bent kartą gyvenime.
Aukso fondas: Nemirtinga lietuviška klasika
Norint suprasti lietuvišką kiną, būtina pradėti nuo jo ištakų ir klestėjimo laikotarpio, kai režisieriai, nepaisant ideologinių suvaržymų, kūrė aukščiausios prabos meną. Šie filmai tapo kultiniais ne be priežasties – jie kalba universalia kalba.
Velnio nuotaka (1974)
Tai filmas, kurį daugelis lietuvių moka atmintinai, o jo dainos skamba iki šiol. Režisieriaus Arūno Žebriūno sukurtas miuziklas pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“ yra tikras vizualinis ir muzikinis stebuklas. Velnio nuotaka išsiskiria ne tik drąsiu to meto kontekste erotiškumu ar specialiaisiais efektais, bet ir Viačeslavo Ganelino muzika. Tai pasakojimas apie amžiną kovą tarp gėrio ir blogio, meilės ir išdavystės, įvilktas į folklorinį rūbą, bet suprantamas šiuolaikiniam žmogui.
Niekas nenorėjo mirti (1965)
Vytauto Žalakevičiaus drama yra vienas stipriausių ir techniškai tobuliausių kūrinių Lietuvos kino istorijoje. Filmas nagrinėja itin skaudų pokario laikotarpį, brolžudišką kovą Lietuvos kaimuose. Nors kurtas sovietmečiu ir turintis tam tikrų ideologinių duoklių, Niekas nenorėjo mirti stebina savo psichologiniu gyliu, įtampa ir, žinoma, legendine aktorių plejada. Čia savo geriausius vaidmenis sukūrė Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Donatas Banionis ir kiti. Tai filmas apie pasirinkimą situacijose, kur teisingo pasirinkimo tiesiog nėra.
Riešutų duona (1978)
Jei ieškote kažko šviesesnio, kupino ironijos ir nostalgiško liūdesio, Arūno Žebriūno Riešutų duona pagal Sauliaus Šaltenio apysaką yra būtinas pasirinkimas. Tai lietuviškoji „Romeo ir Džulietos“ versija, pasakojanti apie dviejų šeimų – Šatų ir Kaminskų – nesantaiką ir jų vaikų meilę. Filmas unikalus savo tragikomišku tonu, savita stilistika ir frazėmis, kurios tapo tautosaka. Jis primena apie vaikystę, prarastas iliuzijas ir tai, kad laimė kartais būna karti kaip riešutų duona.
Poetinės dokumentikos tradicija ir avangardas
Lietuva pasaulyje garsėja ne tik vaidybiniu kinu, bet ir itin stipria dokumentikos mokykla. Mūsų dokumentinis kinas dažnai atsisako tiesmuko reportažo stiliaus ir renkasi metaforas, ilgus kadrus bei filosofinį žvilgsnį į būtį.
Vienas ryškiausių vardų, kurį privalu žinoti, yra Jonas Mekas. Nors didžiąją gyvenimo dalį kūrė Niujorke, jis laikomas vienu svarbiausių lietuvių menininkų. Jo filmas Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą (1972) yra esminis darbas, parodantis avangardinį, dienoraštinį kino stilių. Tai intymus, skaudus ir kartu viltingas pasakojimas apie emigraciją, namų ilgesį ir sugrįžimą.
Taip pat verta paminėti Audrių Stonį ir jo šedevrą Neregių žemė (1992), kuris pelnė „Felixo“ apdovanojimą (Europos kino akademijos prizą). Tai filmas, kuriame beveik nėra žodžių, tik vaizdai ir garsai, leidžiantys pajusti pasaulį taip, kaip jį jaučia neregiai – per lytėjimą, klausą ir nuojautą.
Nepriklausomybės laikai ir naujoji banga
Atgavus nepriklausomybę, kinas išgyveno sunkų finansinį laikotarpį, tačiau būtent tada pradėjo formuotis nauja režisierių karta, kuri nebijojo eksperimentuoti ir kalbėti apie tai, kas anksčiau buvo draudžiama.
Vaikai iš viešbučio „Amerika“ (1990)
Raimundo Banionio filmas tapo kultiniu jaunimo tarpe. Tai istorija apie 1972-ųjų Kauną, apie jaunuolius, klausančius „Radio Luxembourg“, nešiojančius ilgus plaukus ir svajojančius apie laisvę. Vaikai iš viešbučio „Amerika“ puikiai perteikia hipių kultūros atgarsius sovietinėje Lietuvoje, Kalantos susideginimo nuotaikas ir tą neapčiuopiamą laisvės troškulį, kuris galiausiai atvedė į Sąjūdį. Tai filmas apie maištą, meilę ir sistemą, kuri traiško svajones.
Ekskursantė (2013)
Audriaus Juzėno filmas, paremtas tikra istorija, sujaudino tūkstančius žiūrovų. Tai pasakojimas apie vienuolikmetę mergaitę, kuri pabėga iš tremtinį vežančio traukinio ir pėsčiomis keliauja tūkstančius kilometrų namo į Lietuvą. Ekskursantė yra vizualiai įspūdingas, emociškai sunkus, bet kartu ir įkvepiantis filmas apie viltį, tikėjimą ir neįtikėtiną žmogaus stiprybę. Tai vienas geriausių šiuolaikinių istorinių filmų, kuris nepalieka abejingų.
Modernusis kinas: Ką žiūrėti iš XXI amžiaus repertuaro?
Pastarasis dešimtmetis lietuviškam kinui buvo itin sėkmingas. Mūsų filmai vėl pradėjo skinti laurus prestižiniuose festivaliuose, o režisieriai atranda naujas kino kalbos formas.
- Nova Lituania (2019) – Karolio Kaupinio debiutinis ilgametražis filmas, tapęs tikra sensacija. Tai juodai baltas, stilizuotas pasakojimas apie tarpukario geografą Kazį Pakštą, kuris, numatydamas artėjančią okupaciją, siūlo perkelti Lietuvą į Afriką. Filmas žavi savo estetika, intelektualiu humoru ir aktualumu.
- Šventasis (2016) – Andrius Blaževičius sukūrė socialinę dramą, kuri itin taikliai atspindi provincijos realybę, ekonominę krizę ir paprasto žmogaus bandymą išlikti oriu. Tai itin tikroviškas, kartais nepatogus, bet labai reikalingas kinas.
- Sangailės vasara (2015) – Alantės Kavaitės filmas, pelnęs apdovanojimą „Sundance“ festivalyje už geriausią režisūrą. Tai vizualiai kerinti istorija apie paauglystę, savęs paieškas, aistrą skraidymui ir pirmąją meilę. Filmas išsiskiria savo lengvumu, šviesa ir modernia kino kalba.
- Lošėjas (2013) – Igno Jonyno filmas, kuris atvėrė duris lietuviškam kinui į A klasės festivalius. Tai įtempto siužeto trileris apie greitosios pagalbos darbuotoją, įsivėlusį į nelegalų lošimą, susijusį su mirtimi.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Prieš pasineriant į peržiūras, dažnai kyla praktinių klausimų apie lietuviško kino prieinamumą ir specifiką. Štai atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus.
Ar lietuviški filmai yra tik liūdni ir lėti?
Tai vienas populiariausių mitų. Nors lietuviškam kinui būdingas „lėtasis“ stilius ir polinkis į dramą bei egzistencinius apmąstymus, tikrai yra išimčių. Pavyzdžiui, filmas Zero II yra juodoji komedija/trileris su daugybe veiksmo, o Riešutų duona – kupina humoro. Šiuolaikiniai kūrėjai vis dažniau eksperimentuoja su žanrais, kurdami tiek siaubo filmus, tiek romantines komedijas.
Kur legaliai žiūrėti senąją lietuvišką kino klasiką?
Senoji lietuviška klasika yra suskaitmeninta ir restauruota. Geriausia vieta ją rasti – Lietuvos kino centro administruojamos platformos arba LRT mediateka. Taip pat veikia tokios platformos kaip „Kino fondas“ ar „Žmonės Cinema“, kurios siūlo platų tiek klasikinio, tiek modernaus kino asortimentą.
Nuo ko pradėti pažintį su lietuvišku kinu užsieniečiui?
Jei norite parodyti lietuvišką filmą užsieniečiui, puikus pasirinkimas būtų Nova Lituania dėl jo universalios politinės ironijos arba Sangailės vasara dėl vizualinio grožio, kuriam nereikia daug konteksto. Iš klasikos – Velnio nuotaka dažnai sužavi savo egzotiškumu ir muzikine puse.
Ar verta žiūrėti lietuviškus dokumentinius filmus, jei nesidomiu istorija?
Tikrai taip. Lietuviška dokumentika dažnai yra meninė, o ne tik informacinė. Režisieriai kaip Arūnas Matelis (Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta) ar Giedrė Žickytė (Šuolis) kuria filmus, kurie žiūrisi kaip įtempti trileriai ar gilios žmogiškos dramos, todėl jie įdomūs net ir tiems, kurie paprastai dokumentikos nežiūri.
Kaip susikurti kokybišką namų kino seansą
Lietuviško kino žiūrėjimas reikalauja tam tikro nusiteikimo. Dauguma šių filmų, ypač sukurti XX a. antroje pusėje, pasižymi lėtesniu tempu, nei esame įpratę matyti „Netflix“ ar HBO serialuose. Todėl, norint iš tiesų įvertinti operatoriaus darbą (o lietuvių operatorių mokykla yra viena stipriausių pasaulyje) ir režisūrinius sprendimus, rekomenduojama filmus žiūrėti didesniame ekrane, o ne telefone, ir skiriant tam nedalomą dėmesį.
Svarbu atkreipti dėmesį į restauruotas versijas. Lietuvos kino centras pastaraisiais metais atliko milžinišką darbą restauruodamas aukso fondo filmus. Žiūrėdami restauruotą Velnio nuotakos ar Jausmų versiją, pamatysite spalvas ir detales, kurių senose televizijos transliacijose nebuvo įmanoma įžiūrėti. Garsas taip pat dažnai būna atnaujintas, kas leidžia geriau suprasti dialogus ir mėgautis garso takeliais.
Galiausiai, rinkitės filmus pagal nuotaiką, bet nebijokite išeiti iš komforto zonos. Jei visada žiūrite tik komedijas, pabandykite pažiūrėti Šarūno Barto filmą – tai gali būti iššūkis, bet kartu ir meditacinė patirtis, atverianti visiškai kitokį supratimą apie tai, kas yra kinas. Lietuviškas kinas yra mūsų kultūrinis veidrodis; kartais jis rodo tai, ko nenorime matyti, bet dažniausiai jis atskleidžia grožį ten, kur jo nesitikėjome rasti.
